Senolių pamokos. Rogutės
Tokiais stambiais gumulais drėbė jau seniai! Kaipgi iškentėsi troboje.
- Bėk, Joni, į rūsį rogučių. Pasivažinėti eisim.
Antrą kartą raginti nereikia. Kol močiutė apsiruošia, vaikis su rogėmis jau čia.
Į netoliese vinguriuojantį upokšnį įsirėžęs status šlaitas. Jonis dar prisibijo juo vienas leistis. Sėdasi iš paskos ir močiutė. Abu švilpia tiesiai į upelio vagą ir nuskrieja tolyn ledu. Po valandėlės kalnas pajuosta nuo susirinkusių bamblių. Važinėtis nusibosta. Pradeda vienas kitam pagalius po pavažomis kaišioti. Iki nelaimės – vienas žingsnis.
- Vaikai, ar žinot, kur vėžiai žiemoja?
- Nee! – suskamba darnus choras.
- Eime. Pasižiūrėsim.
Būrys patraukia pakriaušės link. Pakeliui močiutė tiek pramogų suranda, kad vėžiai visiems iš galvos išgaruoja. Tik vienas prie pat namų stabteli:
- Močiute, o kur tie vėžiai žiemoja?
- Nejaugi atgal grįšime?
- Nee! Mums ir be vėžių įdomybių iki kaklo! Kada vėl keliausime?
- Kai bobų kąsniais debesėliai svaidysis. Gerai?
- Puiku!