Įlašinki man į akis medaus,
Kad jos matytų rudenį iš aukso,
Kad spalvos būtų tarsi žodžiai tau –
Švelniais šilkais į gyvastį įaustos.
Ir tu nebeištirptum vakare  –
Vėl kaip seniau eilėraščius rimuotum.
Įlašink į mane rytais save
Ir ištirpdyki rudenį kuprotą.