Glosto švelniai lietučio lašai alei vieną pasiektą paviršių,
Žydraakis dangus, pasirodo, yra neregys -
Vakar lietęs laukus, šiandien vėlei jų formas pamiršo,
Jis šiek tiek įžūlus ir nemano leidimo prašyt.

Gal jam jaust malonu paliesta kaip atsiveria sėkla,
Ant šakų pumpurai kaip nusineria kiautus ankštus?
Kai po rūbais žmogaus randa indą plevenančios sielos,
Gal svajot malonu, kaip į vidų įleistas jis bus?

Ir ateina ruduo - kasdieninė lašelių glamonė
Kūnui bando primint jau nusėdusias kraujy aistras,
Tad mažai nustembu, kai be skėčių regiu einant žmones
Su svajingais veidais - tarsi duota jiems lietų suprast.