Na ir keisti, ir drąsūs medžiai rudenį,
Nusirengia jie šaltyje nuogi,
Šakom vis dangstos,
Lietų dar nupraust maldauja,
Lyg būtų vasaros jie neprausti...
Ir dūsauja naktim net papilkėję,
Nepriglausti, nenuraminti guodžias vis.
Neapkabina nieks – nesaugo jie nuo vėjų
Ir saulė nebenori pumpurų gaivint.
Užgniaužę širdgėlą jie stovi
Kaip sargybiniai...
Ir dairosi į tolius praeities:
Kaži ar želmenys, toli nubėgę,
Duos žinią žalią ateities...
Tuo keistumu ir aš, prisižiūrėjus,
Tuoj verkt pradėsiu liūdesy su lietumi.
Bet ne – geriau jau, aukure ugnies sudėjus,
Dėkosiu medžiams, šildantiems širdis...