Valius šiandien niekur iš namų kojos nekels. Reikia prižiūrėti mažylį broliuką. Anokia čia bėda -  Jonis keliauja į svečius. Viešnagė neprailgsta, tik gurgiantys pilvukai primena – jau pietūs. Valius virtuvėje ne naujokas: bulvių yra, spirgai  šaldytuve. Skrebučių išsikeps!
Abu vyručiai skuta, pjausto, įkaitinton keptuvėn krauna...
- Tai bus valgis, kaip Pauliaus dalgis!- džiūgauja Jonis.
Bet bulvytės  neklauso. Vienas šonas svyla, antras – neiškepęs. Ne mamos keptos.
- Alkanam ir pupos į sveikatą,- padrąsina Jonis.
O čia skambutis tik džirrr.
- Leisti ar ne?
- Nebijokit, vaikai, tai aš… - pažįstamas balsas laiptinėje.
- Senelis!  Mano tėvukas! – pakniopstomis Valius pleška įsileisti bičiulio.
Iš lėto veriasi durys. Langai atlapi. Ant spintelės pūpso pajuodusios bulvytės. Berniokai mindžikuoja, žodžio neprataria.
- Nesumojau, kad  tokie puikūs kepėjai esate. Veltui šį sunkų krepšį su močiutės skanėstais tempiau…
- Nesisielok, seneli, viską sukirsim,- ramina išdrąsėję vaikai.
- O judviejų pagamintų gardėsių naktigonėje prie laužo teko ragauti. Jei puota, tai puota. Greičiau visi prie stalo! Pasistenkim, kad varnoms neliktų! – pasičiupęs šaukštą, šypsosi bočius. – Kitąkart ir mane pasikvieskite bulvyčių kepti, puikų receptą žinau, dar studentaudamas išmokau. Sutarta?
                                               B.d.