Atėjo vasara, ateis ruduo,
Deja, prabėgs gyvenimas.
Tik tu prie kelio lyg piemuo
Palaukės vėjų genamas,
Sustiręs rymai ir žiūri
Į tolį begalinį.
Ar daug širdy dar tu turi
Tos pakantos Tėvynei?
Nebėgi dar iš jos, o lauki,
Kada ateis geri laikai,
Kai mes jauni ir vienplaukiai
Svajojom, kaip gyvens vaikai...
Sugrubo mūsų rankos, širdys,
Sugrubo mintys ir jausmai.
Kur tie jaunystės idealai?
Gal neteisingai gyvenai?