Akiniai
Tos strėlės prakirsdavo stiklą ir protą
Aistra suvyniotos į jausmo drobulę –
Lietuviška raidė aštri ir kuprota,
Kaip aukso monetos ten sukauptos guli.
Manęs nereikėjo, kol žvitrios dar akys
Metus prisiglaudusius mėtė pavėjui,
Kol laikas neskrido kaip žirgas patrakęs
Ir rankos įveikti darbų negailėjo.
Paskui, kai raukšlėta vilnis užsitraukė,
Nutolo pasaulis ir dainos nurimo –
Ir ėmė miglotis po kojomis laukas,
Kaip saulėj prarūgęs cukringas gėrimas,
Tada susirado mane ir pakėlė
Ir puikų pasaulį iš naujo išvydo –
Iš naujo skaitytos vaikams pasakėlės,
Paskui ir troba, ir gėlynai pražydę.
Ir aš kaip drabužis blukau, nusitryniau,
Stiklai, tarsi raižyti peiliais, nušiuro
Ir vaizdas nebuvo jau saulėtas grynas,
Matyti galėjo tik liniją purią.
Vis tiek nekabino manęs dar ilsėtis,
Ir vakarus ilgus aš leidau prie knygų,
Ir raidės byrėjo kaip miltai pro sietą,
Kai tyli šeimyna į naktį sumigus.
Vėliau lyg pasikeitė laiko rodyklės –
Mane į dėželę įdėjo, pamiršo.
Ir laikas tekėjo beprasmiškas, dykas,
Kaip bangos mažytės ant jūros paviršiaus.
Kai ilgu letargu dėželėj rymojau,
Kažkas pakilnojo ir metė ant tako –
Traškėjo rėmelis po bėgančiom kojom
Ir visas pasaulis nutilo apakęs.