Netrukdykit –
aš šiąnakt išėjus –
tyliai tyliai tik vaikšto pirštukais
mano mažos minčių pribuvėjos
išaugtais suadytais megztukais.
Baltą lapą pakloja ant rankų –
aš suglamžau –
jos patiesia kitą,
bet sugauna mane besukramtant
paskutinio pieštuko grafitą.
Ir tikrai jau visai paskutinį
iš dėžutės spalvotų pieštukų,
ant kurios,
lyg plaštakės naktinės,
šnabždas dulkės į sapną nutūpę.
Mano mažos minčių pribuvėjos
krintant lašui po lašo užrašo
ant dėžutės –
... j i š i ą n a k t i š ė j o
t y l i a i, t y l i a i t a i p ... –
vaikiškom ašarom.