tegu dievas atleis
kai protingai nusidedu
kai žiūriu į akis
ir meluoju be gėdos
nes gėda - prabangi
ne kiekvienas jos imasi
pasilikdamas teisę
suklysti ir eiti

nežiūrėk į mane
mano virpančios lūpos
neprašys kad sugrįžtum
kad ranką paduotum
aš esu švyturys
tamsoje įsisupes
naktį plečiantis
mirusių miestą

gal paliudys lietus
kad verkiu tik kai lyja
kad praeiviai ir tu
nematytų mirties
akyse paslėptos
rudeninių lejijų
aprasojusios sielos
už žodžių tvoros

aš netikiu
kad keičiasi pasaulis
tik mes pamirštame
su nuostaba žiūrėt
ir rankos niekada
nebuvo žiaurios
todėl tik dievas teis
apsėdamas pasaulius

virpėjimu
antžmogiškos ugnies