Keturioliktas skyrius
Stovyklą jie paliko tik vakarop. Visa diena praėjo ruošiantis žygiui. Iki smulkmenų jiems aiškino užduotį, davė nurodymus ir tiesiog kalte kalė į galvas, jog vykdant kovinę užduotį, pateisinami visi būdai, leidžią nugalėti priešą. Abejonių neliko, kad jų laukia sudėtinga ir pavojinga užduotis, todėl norint išgyventi ir grįžti į stovyklą nugalėtojais, reikėjo ruoštis nemažiems išbandymams. Visi karo žaidimai netikėtai liko praeity, o dabar atėjo metas parodyti kas yra kas. Tik apsukresnis ir geriau pasiruošęs karys gali įveikti klastingą priešą. Bet kuriuo kitu atveju, net netyko, o išskėstomis rankomis pasitinka mirtis. Tačiau kaip tai beatrodytų keista, iš vadovybės pusės Astas pastebėjo visišką pasitikėjimą juo, ir ne vien juo, o taip pat jo pasirinktais bendražygiais, nors dalinai tai buvo keistas ir netgi niekuo nepagristas sprendimas.
– Kam mane imi su savim? Aš tik boba. Aš išskysiu ir nesugebėsiu tinkamai pagelbėti. Astai, tu elgiesi neapgalvotai, net lengvabūdiškai. – Inga irgi nesuprato Asto pasirinkimo ir be perstojo jam priekaištavo, nesutiko, jaudinosi, nors kategoriškai atsisakyti nedrįso, gal nenorėjo.
O Astas tiesiog nekreipė į tai dėmesio ir stengdamasis merginai įkvėpti pasitkėjimo savimi, mažai perdėdamas, tikino:
– Tu klysti. Tu jau seniai tapai nebe eilinė boba, o profesionaliu kariu. Nė kiek neabejoju, kad mes susitvarkysime su užduotimi ir tai atsispindės didžiuliu žingsniu į priekį naujoje mūsų karjeroje, nežinomos armijos kario karjeroje. Nugali tie, kurie yra įsitikinę savo nenugalimumu. Nugali tie, kurie nepabūgsta kruvinos ateities. Nugali tie, kuriuos laimina... – Jis nutilo ir minutėlę pagalvojęs, gerai apmąstęs, užbaigė daugumos instruktorių šimtus kartų kartotą frazę: – Kuriuos laimina Alachas. O mes tokie. Sutrypti likimo, jau seniai nebeturime ką prarasti, o atrasti... Atrasti visuomet galima ir netgi daug. Inga, kartais moterys kovoja geriau už vyrus. Patikėk.
Saulė pastebimai greitai artėjo prie horizonto. Galėjai pamanyti, kad ji krinta; raudonas rutulys nesustabdomai riedėjo žemyn ir jau po kelių minučių, palikęs žemę tamsos valiai, prasmego akim neaprėpiamuose smėlynuose.
Jie liko trise, tokie maži, bereikšmiai žmogeliai, susilieją ir dingstą gigantiškoje smėlio karalijoje. Tai žiaurus ir baisus jausmas, tačiau pajutus jį, žmogus sugeba suvokti koks mažas, visiškai bereikšmis kirminėlis jis yra palyginus su ta galybe, su kuria jam lemta susikauti. Ir tik supratęs ankstesniojo gyvenimo beprasmybę, gali suvokti buvęs, esąs ir tapsiąs niekuo: tik smėlio dulke, tik vėjo gūsiu, tik pūkeliu, kuris nežinia iš kur atlėkęs, tuoj vėl dings kaip nebuvęs, ir vėlei nebebus nieko. Dykuma sugeba įrodyti savo tiesą ir priverčia pajusti laikinumą, nes ji galinga – ji amžina, o žmogus tik svečias; jis tik akimirka didžiulės erdvės egzistavimo epochoj.
Nė gyvos dvasios – tik jie, o visas pasaulis kažkur dingo, pasitraukė, mirė. Tokiu atveju pajunti, kad tik nuo tavęs priklauso ar dar gyvensi, nes verčianti išprotėti tuštuma siūlo pajusti, koks bereikšmis tavo buvimas žemėje, koks netikras ir niekingas visų žemiškųjų gėrybių vertinimas, ir koks keistas, tačiau tuštybėj paskendęs pasaulis, kuriame yra kai kas daugiau nei beribė dykumos galia; jis irgi bevertis, kaip beverčiais tampa turtai mirštančiajam. Gamta ne visuomet išlieka gražia. Kartais ji tampa žudanti ir negailestinga, o ją nugalėdamas – žmogus arba žūsta, arba nugali pats save.
Į kitą oazę juos atvežęs brezentu dengtas visureigis išnyko tamsoje ir dulkių debesyje. Toliau kelio paprasčiausiai nebuvo: tik smėlio kopos – aukštos, gražios, didingos, bet klaidžios ir negailestingos.
Tuščia, mažytė oazė. Aplinkui nesimatė jokių gyvybės požymių. Tik keletas aukštų, retašakių palmių kilo iš, kur ne kur, saulėje išdegusia, reta žolyte pagražintos, mirusios žemės ir bylojo apie tai, jog čia vis tik galima rasti nors menką, nelabai patikimą, bet prieglobstį, nuo viską naikinančio, nepakenčiamo, alinančio karščio.
Tačiau lyg paneigdamas ne vien sveiką protą, bet ir mintis apie tai, jog čia niekas negyvena, kaip vaiduoklis, kuris privertė trijulės nugaromis nusiristi šiurpulį, iš tamsos išniro žemaūgis arabas vilkįs žeme besivelkančiu chalatu ir kruopščiai storu tiurbanu1 apmuturiuota galva. Jis tiesiog panėšėjo į liliputą, ar iš pasakos atskubėjusį mažąjį Muką. Paskui žmogelį, tarytum pučiami vėjo, linguodami, vedini už pavadžio, slinko trys kupranugariai. Arabas nepatikliai, nuo galvos iki kojų nužvelgė visus tris keliauninkus ir, berods, likęs nelabai patenkintas jų išvaizda, nieko nepasakė, net nepasisveikino, o tik ilgėliau patyrinėjo iš visureigio iškrautus didžiulius nešulius su valgiu, vandens atsargomis, drabužiais bei ginklais, kurie tebesivoliojo ant žemės. Neprieštaraudami šeimininkui, kupranugariai paklusniai sugulė ant smėlio, greta nešulių, berods suprasdami, kad greitai teks leistis į ilgą, nelengvą kelionę ir tempti ant savęs ne vien šį sunkų krovinį, bet ir žmones, kurie, be abejo, yra silpnesni, o gal net kvailesni už juos. Tuo tarpu arabas, neištaręs nė žodžio, kaip atsirado iš niekur, taip ir dingo tamsoje. Vaiduoklis išnyko, grįžo į pasaką, o jie vėl liko vieni, praradę ribą tarp mistikos ir realybės.
– Mes čia tikrai gausim galą, šiuose prakeiktuose smėlynuose, – nusišluostęs šaltą prakaitą, paveiktas mistikos, pro dantis iškošė Gregoras.
Nors Astas pasirinko jį kaip visapusiškai atitinkantį žygio reikalavimus, patikimą bendražygį, tačiau Gregoras nerodė didelio pasitenkinimo jo pasirinkimu.
Astas žvilgterėjo iš padilbų į Gregorą, tačiau nieko nepasakė. Tai buvo tvirtas žmogus: puikiai pasirengęs fiziškai, šaltakraujiškas ir nuostabiai valdąs įvairius ginklus. Jo žiauroka, tikro galvažudžio išvaizda, dabar tapo dar baisesne. Deja, kartais Gregoras puldavo į neviltį ir dabar, matyt paveiktus dykumos didybei, atėjo būtent toks momentas. Tokiais atvejais jam atrodydavo, kad visi nusistatę prieš jį, kad šiame pasaulyje nebeliko nieko gero, o išeities iš jį supančio blogio nebėra. Astas jau seniai gerai išstudijavo visas Gregoro charakterio ypatybes, tačiau pasirinkdamas šį žmogų, tikėjosi sėkmingai jų išvengti.

Visą naktį jie keliavo nenulipdami nuo kupranugarių. Per mėnulio pilnaties blankiai nušviestas smėlio kopas kelią rodė žvaigždės ir neišleidžiamas iš rankų kompasas. Kažkur netoliese aidėjo šiurpą varantis šakalų kauksmas, kažkieno kiauksėjimas, šnypštimas ir tai dykumos didybei teikė tik dar daugiau mistikos, dar daugiau jėgos, kuri vienu piršto mostelėjimu galėjo sutraiškyti nekviestus keliauninkus. Paskui karavaną driekėsi kupranugarių pramintas takas, tačiau lyg bijodamas persekiotojų, tarytum nenorėdamas, kad kas išvystų jų pėdsakus, be galo lengvo vėjelio nešamas smėlis tuoj pat užpustydavo pramintą taką.
Dabar jie nebebuvo panašūs nei į europiečius, nei į karius, o veikiau panėšėjo į tikrus arabus, visą gyvenimą smėlynais klajojančius čiabuvius beduinus, arba viduramžių pirklius, kokius Astui nekartą teko matyti kino filmų kadruose. Apsirėdę ilgais, storais, beveik žemę siekiančiais dželabais, apsimuturiavę galvas ir veidus tiurbanais, apsiavę tik padus saugančiais sandalais, jie patys sau atrodė juokingais ir nerangiais. Ir tik po storais dželabais2, po plačiais, šiurkščiais marškiniais tvirtai suveržtais plačiu kušaku3 slepiami ginklai: karabinai, pistoletai, granatos bylojo, jog šie pirkliai gabena ne prieskonius, ne margaspalvius kilimus ir ne minkštus šilkus, o šaltą ir negailestingą mirtį.

Saulė kabojo pačiame zenite, kada priešakyje pasirodė kažkas kitokio, kažkas nepanašaus į vientisus, monotoniškus smėlynus, ir tas kažkas netgi rėžė akis, spėjusias priprasti prie vienintelės šiuose kraštuose, oranžinės smėlio spalvos. Bent jau Asto spėjimu, tai turėjo būti žalumoje paskendusi oazė, kurioje nuvargę keliauninkai galėjo tikėtis truputėlį atsipūsti.
Nuo jojimo kupranugariais gėlė kojas, maudė nugarą ir atrodė, kad visas kūnas suakmenėjo. Po nakties vėsos, saulės spinduliai vėl negailestingai kepino lėtai dykuma slenkantį keliauninkų karavaną. Būtinai reikėjo sustoti poilsiui ir bent keletą valandėlių nusnūsti. Apmokymų metu juos ruošė panašiems išbandymams, mokė kaip elgtis su kupranugariais, vertė ilgas valandas jais jodinėti, tačiau reali užduotis reikalavo kur kas didesnių moralinių bei fizinių jėgų, kurios pakankamai greit seko ir užsibaigę, galėjo sukelti paniką arba priversti sustoti tiesiog dykumos vidury. Aišku, tai nebuvo neįmanoma, to juos irgi mokė, tačiau poilsis po aukštomis palmėmis žadėjo kur kas daugiau malonumo ir netgi romantikos, negu nakvynė vėjo pustomo smėlio kopose, kuriose naktį šeimininkavo išbadėję vietiniai gyvūnai.
                – Jeigu tai ne velnio siųstas miražas, – dar labiau oazei priartėjus, per petį šūktelėjo Astas už jo monotoniškai ant kupranugario linguojančiai Ingai, – greitai pasieksime oazę!
Mergina kilstelėjo nuleistą, karančią galvą ir tarytum atsibudusi iš miego, pastebėjusi tą patį vaizdą kurį jau kurį laiką stebėjo net Gregoras, atsakė:
– Ne, vargu ar tai miražas. Tačiau iki jos dar taip toli. – Ji išsitraukė iš dėklo pritvirtinto prie kupranugario šono plastikinę gertuvę ir atidengusi kruopščiai apmuturiuotą veidą, gurkštelėjo keletą gurkšnelių šilto, bjauriai šleikštaus vandens. – Astai, – vėl prašneko ji, – kartais jaučiu nenugalimą baimę. Suprask, ši dykuma bekraštė, o mes tik prie jos nepripratę, maži žmogeliai. Mes mirsime... – Nežinia kas tai buvo – klausimas, išvada, paniką keliančių minčių protrūkis, tačiau šie merginos žodžiai atsako nesulaukė.
Iki oazės tikrai buvo dar labai toli. Ji tai išnirdavo iš kopų, tai vėl dingdavo jose, prasmegdavo ir, tarytum erzino, nenorėdama pasidalinti savuoju prieglobsčiu su nekviestais svetimšaliais svečiais, tačiau prieš savo valią vis vien artėjo ir po kurio laiko pasirodžiusi, jau ėmė kviesti į savąjį prieglobstį. Keistas, gamtos sukurtas jausmas – atstumiantis ir kviečiantis – gyvybės kampelis Dievo pamirštoje žemėje, praradusioje visus šansus į gyvybę. Pagaliau vis tik nugalėjo kviečiantysis pojūtis, nes tai buvo ne apgaulė, ne mistika, ne pasaka, o tikras fizikos dėsnis. Pagaliau iki sąmonės netekimo nuvargusi trijulė pasiekė geidžiamą prieglobstį, tačiau greitai teko juo nusivilti. Tai, kas iš tolo atrodė didžiule, žaliuojančia oaze, priartėjus virto tik keletu vidury dykumos išaugusių palmių, kurios negalėjo keliauninkų net paslėpti nuo tapusių dar karštesniais, skvarbių saulės spindulių. Deja, poilsio atidėlioti darėsi nebeįmanoma, juolab, kad šioms kelioms palmėms alternatyvos nesimatė.
Gregoras tebebambėjo, skundėsi mirtinai pavargęs ir sakėsi supratęs, kad jiems neišgyventi. Nesulaukęs iš draugų palaikymo, jis tik dar labiau niršo, kol galiausiai nutilo ir pasijutęs atstumtu ir nesuprastu, nebepratarė nė žodžio.
Inga, nors irgi mirtinai išvargusi, bet laikėsi didvyriškai. Kol kas iš jos lūpų Astas neišgirdo nė menkiausios dejonės ir džiaugėsi neapsirikęs paimdamas ją į žygį.
Pagaliau jie ištempė nediduką brezentinį tentą, kuris truputėlį uždengė nuo saulės, bet neapsaugojo nuo karščio ir be perstojo nešamo smėlio, ir sugulė pailsėti.
1 Tiurbanas – arabų galvos apdangalas (aut.)
2 Dželabas – ilgas arabų apsiaustas su kapišonu (aut.)
3 Kušakas – arabiškas diržas (aut.)