Kai beldžiasi svarbi ŽINIA, per ankštas darosi lyg tol nespaudęs kiautas
Ir egzistencija drungna nuo šiol atrodo vargana.
Girdi, kaip šaukiasi dangus mintis iki žvaigždynų augti,
Nes žmogui duonos ir dainų pajusti laimei negana.

ŽINIOS ženklai aplenks jusles ir įsismelks per odos poras,
Pašiauš ji gyvplaukius šiurpu tarsi nujaučiama grėsmė,
Nes tai rodyklė tarp ribos, kada tu doras ar nedoras
Ir tu nespręsti privalai, nuo ko nutolt, prie ko artėt.

Taip, kliba patogi buitis, ramybės net sapnuos neliko
Ir griūva kaip per uraganą svajonių gražūs pastatai.
Toks tas likimas Pranašų - kankintas, pajuoktas ir plikas,
Tačiau Tikėjimą ir Viltį kaip plaustą gaunantis už tai.

Ir vienas tu lauke karys prieš visą nelabųjų ordą,
O žodžiai lekia tartum strėlės - jie kerta uždangas visas.
Toks jau lošimas su velniais - pakiš bežiūrint prastą kortą,
Po to jau bus sunku įrodyt, kodėl ir koks tarp jų esąs.

Tačiau kraujuojanti ŽINIA įveikia erdvę, lenkia Laiką
Ir melo rūmai trupa dulkėm, paspraudžia uodegas velniai.
Ant kapo padeda gėles Laisvos Tėvynės laisvas vaikas,
Dar nesuvokiantis, kaip teisę tu būti Pranašu pelnei.