Senolių pamokos. Musmirės
Jonis, draugas ir močiutė iškylauja. Stabtelėję prie ežero, pasidžiaugę gulbių šeimynėle, patraukia miško link. Persiropščia per griovį ir atsiduria laukymėje, pritupdytoje rausvų taškuotų musmirių. Joniui ne naujiena. Jis dažnai ateina pasigrožėti grybų karalija. Deivis čia - pirmą kartą. Staiga jis šokteli, kilsteli koją, pasiruošia spyriui. Juk šungrybiai tik to ir verti.
- Sustok! Apsidairyk Kaip čia gražu,- ramiai perspėja vaiką moteris. – O dabar atidžiai pasižvalgykime. Paskui sėsim po medžiu. Pasižiūrėsim, ką kiekvienas aplinkui pastebėjo.
Deiviui neįdomu, norėtų pašėlti, nesiklauso kitų ir pats mažai ką temato. Tik išgirdęs, kad laukymėje gyvena retas mūsuose vabalas, net į Raudonąją knygą įrašytas, suklūsta, šoka jo ieškoti.
- Kada nors netyčia pasirodys. Netrukdykim jo ramybės. Gal vaikučius maitina, - perspėja sunerimęs Jonis.
- Kitą kartą pasiimsiu jaunėlį broliuką. Tegul ir jis pasižiūri, kokios įžymybės mūsų dirvonuose veisiasi. Ar galima?
- Laukas platus, vietos po dangumi visiems užteks, - šypsosi laiminga senelė.
- O jei suradę vabaliuką nudaigos? – vėl rūpi Joniui.
- Manau, šiandien visiems buvo gera gamtos pamoka. Ar ne taip, Deivi?
- Tikrai taip, - nudelbęs žvilgsnį, suniurna vaikis.
B.d.