Obelėlė
Ak, viliokle mano, balta obelėle,
Lauki, nesulauki pavasario dainos...
Greit sugrįš bernužis ir kedens tau vėlei
Šakas tartum plaukus, pražydusius jausmuos.
Ilga ši žiemužė šaldė, nesušaldė
Pavasario glamonių, meilės kupinų.
Ir ruduo supykęs meilės tavo meldė,
Ilgai nuoga stovėjai tarpe svetimų.
Ilgesiu užsnigo tokios ilgos dienos.
Stovi tu nuliūdus, nuleidusi šakas.
Atokiau berželis stovi vienui vienas.
Ak, kad taip galėtų ištiesti tau rankas...
Susikibę dviese lauktumėt svajonės,
Nors nuo šiaurės vėjų ir krėstų drebulys.
O dabar dejonės, vien tiktai dejonės
Ir pikta, sušalusi ši tamsi naktis.
Greitai bėga laikas. Baigsis ir žiemužė.
Ir taip lauktas vėjas šakas tau glamonės.
Oi, bernuži mano, mielas tu bernuži...
Ar vėl mane sutikęs jis vis dar mylės?
Ak, viliokle mano, balta obelėle,
Lauki, nesulauki pavasario dainos...
Greit sugrįš bernužis ir kedens tau vėlei
Šakas tartum plaukus, pražydusius jausmuos.