Mieloji, mano dangūs skuba,
vėluoji, gal matuojies rūbą,
kartoju – karas ne kinas,
po kojomis mėtos
ne juostos, o minos.

Kadrais pralekia kulkos,
kartais kerta – ginsies ar pulsi,
suspaustos monetos dvi pusės
delne išmatuoja
gyvybės pulsą.

Rakina žaizdos žodį, semia
vaikinai saujomis žemę,
brangioji, karas – ne pokštas,
kai vienas ant kito
krenta lyg bokštai.

Kadrais pralekia kulkos,
kartais kerta – ginsies ar pulsi,
įsirėžia monetos dvi pusės
ir tampa bejausmiu
pasirinktas kursas.

Lyg plienas... slystu tavo pirštais...
ne vienas aš, tik kraujas tirštas
išplėšia likimą iš rankų –
nukrinta į glėbį
pašauti dangūs.

Kadrais pralekia kulkos,
kartais kerta – ginsies ar pulsi,
kartais skyla monetos per pusę
ir nulemia Dievas
mirsi ar būsi...