Tai nepanėšėjo į senų draugų išsiskyrimą, tačiau jis pasirodė kur kas šiltesniu, nei prieš porą valandų įvykęs susitikimas. Ne, Asto nekaltybės įrodinėjimai Mildos neįtikino. Jo alibi neužteko tam, kad sugriautų įsisenėjusią kaltę, tačiau abejonės sudrebino jos širdį, o įsitikinimai ėmė byrėti į smulkias šukeles. Tuomet kas? Kas? Kas, jei ne jis?
– Jei man meluoji, Astai, tu esi paskutinis niekšas. – Tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos Milda ištarė nueidama, ir jie tik dar labiau apnuogino visas jos abejones.
– Jai pasisekė, – tebelydėdamas pavydžiu žvilgsniu duris užveriančią Mildą, pratarė Voldemaras. – Ne visos šliundros taip baigia...
– Milda nebuvo šliundra, – nutraukė jį Astas. – Tu klysti, Voldi, klysti. Taip, ji švaistėsi savo meile, tačiau darė tai tikrai ne už mažas babkes. Suprask, Milda niekada nebuvo susmirdusia gatvės prostitute ir sugebėjo ja netapti.
Išsitraukęs iš kišenės šūsnį pinigų, Astas numetė juos priešais akis išpūtusį Voldemarą ir staiga pakeitęs temą, leido suprasti, kad visa tai kas vyko už šio staliuko, dabar jau žengė praeitin ir tapo aktualu tik tam tikrais momentais.
– Paimk, – paliepė jis. – Ant Ingri kapo turi stovėti pats gražiausias paminklas ir žydėti pačios nuostabiausios gėlės. Aišku? Ji irgi mėgo rožes... Geltonas... Kažkodėl?.. – Jo balsas skambėjo iškilmingai įsakmiai, tarytum Voldemarą siųstų atlikti mirtinai pavojingą užduotį. – Turi skolų? – vėl paklausė Astas.
Voldemaras linktelėjo galva ir nepakeldamas žvilgsnio nuo pinigų, atsakė:
– Chata užstatyta. Telefoną turi išjungti. Na ir dar, kai kam, šiek tiek skolingas...
– Aišku. Jei trūks, pasakysi, pridėsiu. Dabar klausyk įdėmiai. Jei nori eiti su manim iki galo – pirma taisyklė: negeri. Antra ir tokia pat neginčijama: vykdai visus mano įsakymus, net jei paprašyčiau mane pribaigti. Trečia: nei apie mane, nei apie tai ką išgirdai ar išgirsi, neturi žinoti niekas. Voldi, aš nejuokauju ir perspėju iš anksto. Jei nusižengsi nors vienam mano reikalavimui – mirsi. Patikėk, mano ranka nesudreba; ji nemoka drebėti, nes mano protas temoka žudyti. Ir dar – tu gali atsisakyti, bet jei sutiksi – žinok, tai bus tikra kova, mes stosim į tikrą mūšį – su tikromis, pro ausis zvimbiančiomis kulkomis, ir kas įdomiausia – be jokių taisyklių. Jie galingi, labai galingi, tačiau mes teisūs ir nemirtingi, o tai neginčijama pergalės aksioma. Pagalvok, Voldi. Nebijai? Aš neverčiu tavęs, tik noriu, kad tu žinotum ir suprastum, jog tie žmonės, kurie yra mano priešai, o dabar taps ir tavaisiais, jie labai galingi ir gali tave sumalti į miltus nežymiu pirštelio mostelėjimu. Voldi, aš negąsdinu tavęs ir nesumenkinu, tačiau pažadu, jei tik bus įmanoma, pasistengsiu tave išlaikyti nematomu, nepastebimu nei jiems, nei mentams. Tu privalai gyventi, o aš jau seniai miręs ir nebeturiu ką prarasti.
Voldemaras suėmė delnais galvą ir ilgai kažką svarstė. Astas neskubino atsakymo – sėdėjo, tylėjo ir ramiai rūkė. Jis puikiai suprato ką savo bičiuliui siūlo ir žinojo, į kokį pavojų jį stumia. Tiesa, abejojo ar tai supranta Voldemaras, tačiau Astui labai reikėjo pagalbininko, o šis žmogus tam tiko visokeriopai. Pagaliau Voldemaras kilstelėjo galvą ir pasižiūrėjęs į ramų Asto veidą, pratarė:
– Neabejoju, kad turiu teisę atsisakyti. – Jis kalbėjo iš lėto, apgalvodamas kiekvieną žodį, it bijodamas suklysti. – Galbūt turiu... Tačiau prarasti aš irgi neturiu ko; jau seniai viskas dingo... Aš priimu pasiūlymą. Tiesa, kol kas jo esmė skęsta rūke, tačiau vidinis balsas man kužda, kad tai vienintelis teisingas kelias, atvesiąs prie tiesos ir įrodysiąs tavo nekaltumą.
Mirtį nešantis sandėris buvo sutvirtintas. Ne, ne parašais, ne antspaudais, bet žodžiais – šaltais vyriškais žodžiais, kurie vertė ristis šiurpą ir stingdė kraują.

Žemę gaubė vėlus vakaras. Oksana sėdėjo ant sofos ir negalėjo atitraukti sustingusio žvilgsnio nuo laikraščio. Pačiame pirmame puslapyje puikavosi neapsakomai pažystama Asto nuotrauka. Joje jis atrodė kur kas jaunesnis, nevisai toks kokiu atrodė dabar, tačiau be abejo tai buvo jis. Ir antraštė virš nuotraukos, ji paaiškino viską:
„PO DAUGELIO METŲ ŽUDIKAS GRĮŽO NAMO“
Neilgas tekstas po nuotrauka išsamiai priminė tuos senus įvykius, apie kuriuos Oksana ir be to jau labai daug žinojo. Tarytum norėdama įsitikinti ar tekstas išties atitinka tikrovę, mergina jau kažkelintą kartą juo bėgliai prabėgo akimis.
„...Žudikas, kuris kaltinamas trijų policininkų, keturių savo bendrų ir draugės prostitutės nužudymu, ilgą laiką dingęs iš policijos akiračio ir iki šiol laikytas mirusiu – sugrįžo. Jis netikėtai pasirodė savo gimtajame mieste, aplankė gimtus namus. Ko iš šio žmogaus galima tikėtis dabar? Deja, šito nežino niekas...“
Perskaičiusi teksto pabaigą, Oksana sustingo ir nebegalėjo atitraukti nuo laikraščio suakmenėjusio žvilgsnio.
„Jei kas žino apie jo buvimo vietą ar turi kitos naudingos informacijos, prašome paskambinti į artimiausią policijos komisariatą 02. Anonimiškumą garantuojame. Už suteiktą informaciją bus atlyginta.“
Oksana stovėjo prie laikraščių kiosko ir be jokio susidomėjimo žiūrinėjo margaspalvius žurnalų viršelius. Staiga jos dėmesį patraukė lyg ir pažystamo, kažkur matyto žmogaus nuotrauka. Ji tiesiog įaugo į žemę, nebesugebėdama nei pajudėti, nei žodžio ištarti. Stvėrusi laikraštį, mergina buvo benuskubanti gatve, tačiau ją pasivijo reiklus laikraščių pardavėjos balsas: – Klausykit, panele, už laikraštį reikia mokėti...
Virpančiais pirštais Oksana sugrabaliojo centus, numetė juos ant laikraščiais užversto prekystalio ir net nelaukusi grąžos, vos ne bėgte parbėgo namo.
Asto nebuvo. Nebuvo ir nebuvo...
– Skambinti 02... – Oksana skaitė ir skaitė tuos pačius. – Bus atlyginta... Bus atlyginta...
„Kaip keista. – Staiga praskriejo jos galvoje, tarp daugybės besipinančių minčių. – Aš juk žinau kas jis, žinau kur jis... Žinau viską kas čia parašyta... Dieve, o kas toliau?“
Straipsnis ją visiškai išmušė iš vėžių. Tai buvo visai kas kita nei pačio Asto pasakojimas. Visi tie įvykiai vyko kažkada seniai ir atrodė panašūs į baisią pasaką ar skaitomą bestselerį, o laikraštis negailestingai atspindėjo dabartį. Asto ieškojo dabar, o ji žinojo apie šį nusikaltėlį visą reikiamą, visą pranešti prašomą informaciją. Tereikėjo surinkti tą nelemtą 02 ir ištarti nuosprendį:
– Aš žinau kur jis. Šis žmogus gyvena mano bute...
„Tik kodėl būtent aš privalau tai padaryti? – Ši mintis įkyriai gnaibė Oksanos smegenis. – O, Dieve, nejaugi tu šito nori? Galbūt jį slėpdama darau klaidą? Ne! – Mergina stengėsi pati save pateisinti. – Ne, jokiu būdu! Tai taptų baisia išdavyste. Ne-e-e... Astas pasitiki manimi. Jis dalijasi savo gyvenimo smulkmenomis, kurių niekas nežino. Ne! Man jis visiškai atveria savo širdį. Ne-e-e... Pagaliau, – berods ji surado svarų argumentą, – aš juk myliu Astą...“
Pastarąją mintį Oksana vijo šalin, bandė jos atsikratyti, negalvoti apie tai, tačiau negalėjo, nesugebėjo, tiesiog neišdrįso atsisakyti, išsižadėti ir grąžinti vienatvę.
Kambarys baigė paskęsti vakaro prieblandoje, tačiau mergina nenorėjo jungti šviesos; ji tiesiog bijojo tai daryti, bijojo, kad jos kas nepamatytų ir neimtų klausinėti apie keistąjį nuomininką. Oksana atsistojo, vos vilkdama basas kojas prisliūkino prie lango ir priglaudusi prie vėsaus stiklo nuo skausmo plyštančią galvą, įsistebeilijo į ištuštėjusį kiemą, į priešais stūksančio namo langus kuriuose tai žiebėsi, tai vėl geso žiburėliai, į tamsų dangų, kuriame dar nespindėjo nė viena žvaigždutė. Kažkur iš toli atsirito duslus griaustinio burbuliavimas. Kartkartėmis juodą, bauginantį dangų perskrosdavo ryškaus žaibo blyksnis ir kaip į orą paleista signalinė raketa, nušviesdavo ne tik beribę erdvę, bet ir namų stogus, medžių viršūnes, kieme stovinčias automobilių eiles...
„Kur tu, Astai, kur? Grįžk, pagaliau... – Oksanai darėsi vis baisiau ir baisiau. Mintys varė iš proto. – Prašau, sugrįžk... Prašau, Astai... Aš laukiu...“
Staiga ji krūptelėjo. Kažkur, visai netoli, nuaidėjo artėjančio policijos automobilio sirenos kauksmas.
– Dieve, baigiu išprotėti!.. Dieve!.. – vos girdimai sukuždėjo mergina. – O, Dieve...
Tuo pat metu ją vos atlaikė sulinkę pakinkliai. Oksana stvėrėsi už palangės ir apmirė. Ji išgirdo kaip trakštelėjo durų užraktas. Kažkas, bijodamas sudrumsti ramybę, jas tyliai pravėrė.