Kolchozinės ideologijos visose gyvenimo srityse atsisakyti niekaip nepavyksta, nors jau prasidėjo trečias nepriklausomybės dešimtmetis. Dėl to kaltas mūsų rankomis ir protu išrinktas Seimas, į kurį patenka arba nenusimanantys, arba mums blogo geidžiantys „tautos atstovai“. Visiškai teisingas toks pasakymas – koks Seimas, tokie ir rinkėjai. Kiekviena valstybė yra verta tiek, kiek verti jos išauginti ir išrinkti atstovai. Nepykite ir nedraskykitės, kad valstybės pasieny klesti korupcija, kad pensininkus apgaudinėja gydytojai ir vaistinių darbuotojai, kad policininkai ima kyšius, kad seimūnai, valdžios ir organizacijų atstovai eina ne dirbti, o pasilupti kuo daugiau sau į kišenes, nes jie visi yra mūsų vaikai, kuriuos išauginome be normalios moralės, etikos, estetikos ir t.t. principų ir kurie dabar valdo mus ir mūsų ūkį.
Šlykščiai atrodo besivaipantis prieš video kamerą girtas ar narkotikais apsirijęs seimūnas, kokia nors pikantiška ir nieko valstybės reikaluose nenusimananti artistė ar mokytoja, lietuviškai dar neišmokęs kalbėti rusas, ar koks nors vyriausybės atstovas vis dar siūlantis riboti laisvą žemės pardavimą, ar dar kas, draudžiantis judėti laisvai konkurencijai, pardavęs telefoniją kokiems nors „parmoms“, kurie, kartu imant, buvo įgavę ir dabar įgauna teisę nuo Lietuvos piliečių lupti penkias odas ir ramiausiai storinti savo kišenę.
Yra taip, kaip yra, bet vis dėlto pasąmonėje skaudžiai kirba klausimas – kodėl tiek kvaili yra Lietuvos rinkėjai, kurie iš, sakysim 80 procentų nenusigėrusių piliečių ir kokių nors 50 procentų nevagių, nesugeba jų atmesti ir renka kaip savo atstovus. Po šimts pypkių, jei jau esat tokie neįžvalgūs, tai eikit į bažnyčias, pasiklauskit kunigų, jie tikrai suras dar tiek tikinčiųjų kandidatų, kad užtektų užpildyti naujuose Seimo rūmuose sustatytoms kėdėms. Jie tikrai, bent diduma, atskirs parmazonus ir kitokius nekrikštus ir patars jums ką rinkti.
Žinoma, aš suvokiu savo žodžių atitrūkimą nuo tikrovės, bet vidujinis pasipiktinimas nuo to mūsų rinkėjais nemažėja ir aš turiu juos pasakyti. Lai užsigauna, gal tada pradės galvoti dėl ko yra taip, kaip yra.
O ta ūkio bendrovinė ideologija vis išlenda ir išlenda. Įvairiausiomis formomis, nepažintais veidais, apversta aukštyn kojomis. Sovietmečiu, prievarta buvome sujungti šūkiu „lygybė“, dabar ir vėl esame sujungti, bet jau šūkiu „nelygybė“. Žmogus prie tos nelygybės dabar pririštas ne prievartiniu pareiškimu ten įstoti, o „įprastais“ ryšiais, kurie sukurti naudojant bendrą sovietinių laikų turtą ir dabar jį dar didinant. Tiesa, tokiu turtu dabar dalinai nebėra žemė, bet yra didelės bendrovės, kurios pardavinėja maisto produktus, vaistus, bendrovės, kurios teikia elektrą, dujas, bendrovės, kurios šildo namus žiemą ir t.t. Galima sakyti to bendroviškumo (kolchoziškumo) veidas yra pasikeitęs, bet į žmogų vartotoją jis žiūri tuo pačiu aspektu – kaip išspausti iš savo partnerio didžiausią pelną. Ir pats nepagrįsčiausias ir kvailiausias galvojimas yra tai, kad čia ką nors gali pataisyti kokia nors „Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija“, „Viešųjų pirkimų tarnyba“ ar dar kokia skambiu pavadinimu besididžiuojanti biurokratinė organizacija, įgavusi teisę tvarkyti ir valdyti. Nepamirškime vieno, visur į vadovaujančius postus pirmiausia pralenda nesąžiningi sukčiai ir vertelgos, ir jų atsikratyti negalėsime niekada, lygiai taip pat, kaip Seimas negali atsikratyti „seimūnais“. Bet svarbu, kad jų būtų kaip galima mažiau.
Apskritai imant mūsų dabartinėje visuomenėje spaudžia visi – kas valstybės biudžetą, kas valstybės socialinę sistemą, kas kiekvieną vartotoją, t.y. mirtingąjį žmogų. Ne veltui ta sistema vadinama vilkiška ir marksistai nemokšiškai pasirėmę tuo, kad tą vilkiškumą galima pažaboti, apgaudinėja žmones, kuria visokias utopistines socialinės pažangos teorijas. Daug kas jomis dar tebetiki ir pas mus.
Kokia yra išeitis, ar ji apskritai yra? Atsakymas į šį klausimą, imant globaliniu mastu, dar nėra surastas ir kažin ar kada bus? Žvilgtelėjus į dabartinę pasaulio ekonomiką, valstybių ekonominius santykius, tebesiautėjančią ekonominę krizę, matyti, kad nėra ir negali būti visiškai patikimų užtvarų, kad ekonomikos vandenynas būtų ramus, kad nebepūstų vėjai, nesiautėtų ekonominiai cunamiai. Juos sukelia irgi ne kas kitas, o ekonominės nelygybės didėjimas tarp žmonių, tarp valstybių, tarp ekonominių zonų, išsivysčiusių ir atsilikusių šalių.
Bėda yra ta, kad turtingas visada nori būti dar turtingesnis ir daro tai nesiskaitydamas su jokiomis priemonėmis. Tai yra geras noras, jei jo nebeliktų, visas ekonominis vandenynas nustotų judėjęs, pavirstų sušvinkusia bala. Tas noras yra ir prastas, net galima jį vadinti blogiu, nes jo skatinami organizuojasi sukčiai, apgavikai, net valstybės, norinčios pavergti kitas ir geriau už kitas gyventi. Galėjome stebėti JAV ir kitų valstybių bankų griūtis, kuriuos atsitiko dėl to, kad tuos bankus buvo suorganizavę sukčiai ir apgavikai (sakysime, Lietuvoje Petrikas ir kiti), kurie savo kapitalo neturėjo nė skatiko, bet į savo interesų orbitą buvo įtraukę tūkstančius žmonių, ištisas valstybes, nes jos negalėjo atsispirti norui daug ir lengvai uždirbti (sukčiai mokėjo didesnes metines palūkanas). Ir nėra kaip tų sukčių atsikratyti, nes „negalima varžyti privačios iniciatyvos“ ir t.t. Suvaržius privačią iniciatyvą, visas ekonominis gyvenimas sustotų, žmogus bedirbtų puse proto, viena ranka ir panašiai. Juk, jeigu kiekvienas sugebantis sukti biznį bus priverstas, sakysim, mokėti valstybei per didelius mokesčius, ar bus sukurtos kitos įstatyminės užtvaros, jis to biznio nebesuks, arba besuks lėtai ir „protingai“, kas gana greitai iššauks ir užaugins visokius išsigimusios ekonomikos kompračikosus, kuriuos mes dar taip neseniai nešėme ant savo sprando, gyvendami sovietijoje tarp „broliškų respublikų“.
Štai dėl ko sakau, kad atsakymas dar greitai nebus surastas. Toje ekonominėje nežinomybėje, kurioj mes plaukiojame, atsakymas galėtų būti vienas – reikia surasti „aukso vidurį“. Deja, mus valdantieji ir valdantieji mūsų ekonomiką (įstatymų leidėjai) arba yra kvaili ir to nesuvokia, arba labai gerai suvokia ir iš anksto mus, Lietuvos žmones, pardavinėja didelio turto valdytojams.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Kokia nors Karoliniškių (nebūtinai jo) seniūnė (nebūtinai ji, bet ir bet kuris kitas, turintis tokią teisę valdininkas) sugalvoja uždrausti ūkininkams turguje laisvai pardavinėti pieną, daržoves ar dar ką nors. Kodėl ji „sugalvoja“? Dėl to, kad šalia yra didelė parduotuvė, sakysim, „Maksima“, kuri taip pat pardavinėja pieną, bet kaina yra ko ne du kartus didesnė. Žmonės pieno pirkti pradeda sukti į turgų, parduotuvei tai nepatinka, jos atstovai skuba pas seniūnę, ši (tikriausiai gavusi kyšį) priima nutarimą „uždrausti“. Tam nutarimui vykdyti pasitelkia valstybinę policiją, kurios, kaip girdėti iš Vidaus reikalų ministro žodžių, taip labai trūksta gaudyti tikriems nusikaltėliams. Policininkai atvažiuoja prie turgavietės su gražiausia šiuolaikine lengvąja, vieną kartą pereina per turgų ir visą pusdienį sėdi mašinoje. Kai šaltesnė diena, įsijungia variklį degina tą baisiai deficitinį benziną ir šildosi. Didžioji parduotuvė pasitelkia net higienistus (gydytojus), kurie neriasi iš kailio ir aiškina koks baisus yra turguje pirktas pienas, kas jį gers susirgs nepagydomomis ligomis, taip suviduriuos, kad atsisėdus, tas pienas, perėjęs per žmogaus žarnas, nebetilps į klozetą. Tarsi žmonės būtų naujagimiai ir nesuvoktų, kad tokį pieną reikia virinti ir kad jį gerti yra sveikiau už krautuvinį, nes jis yra tikrai natūralus produktas.
Buvo keletas rimtų, visus sertifikatus ir sveikatos pažymėjimus turinčių ūkininkų, kurie laikė 30 – 40 karvių bandas ir kurie pieną atveždavo tiesiai prie pat namų durų. Pigesnį, kur kas riebesnį nei parduotuvėje ir nebuvo atvejo, kad kas nors jį gėręs susirgtų. Nežiūrint žmonių pasipiktinimo, uolioji seniūnė, pasitelkusi policijos pajėgas, gaudė tuos ūkininkus, uždėjinėjo baudas, kol galų gale įveikė juos ir žmonės brangaus pieno vėl turėjo eiti į „Maksimos“ parduotuvę. Tatai taip valdžios atstovai padeda išgyventi vargšams pensininkams, kurie nebegali sudurti galo su galu, nes tegauna mažas, o dabar ir sumažintas pensijas.
Štai taip sukasi ta draudimų sistema. Kai tie reikalai pakyla iki susivienijimų, iki valstybinių kontrolės įstaigų, iki pasienio muitinių ir t.t., pradeda suktis milijonai, klesti korupcija, su kuria, kiek girdėti, kovoja visos partijos pasirašydamos nieko nereiškiančius susitarimus. Žemaičiai tokią valstybės ir partijų veiklą vadina „muilo pompa“. Tikrai – geriau nesugalvosi – visur slidu, nė prie vieno neprikibsi, o korupcija sėkmingai plėtojasi toliau.
Niekam nepaslaptis – Pietų Korėja per pastaruosius dešimtmečius iš atsilikusios, neraštingos ir skurdžiausios pasaulyje valstybės išėjo į pirmaujančias – prisistatė per kalnų tarpeklius ir upes stebuklingų gelžbetoninių tiltų ir viadukų, gražiausių rūmų ir parkų ir t.t. ir t.t. Man ten keletą sykių teko pabūti ir minti paslaptį – kas atsitiko, iš kur tokie svaiginantys vystymosi tempai? Ir man regis – suradau. Štai rytmety išėjau pasivaikščioti po Seulą, apžiūrėti, prie tarptautinio viešbučio „Lotte“, esančios miesto aikštės, kurią juosia šiuolaikinės daugiaaukštės ir požeminės didžiausios parduotuvės, visokiausių įstaigų daugiaaukščiai pastatai. Ką pamačiau šioje aikštėje? Nustebsite – neišvaizdų kaimo valstietį, kuris, pasitiesęs ant šaligatvio mažą kilimėlį, pardavinėja raudonuosius burokėlius, šalia jo kukurūzos burbuolių prekeivis. Neturi tų produktų daug, gal kokius porą dešimčių vienetų Čia pat puspadžių kalėjas – taip pat ant kilimėlio – visokiausių rūšių ir formų puspadžių, moteriškų batų kulniukų ir kitko reikalingo batui, prie jo ant sudedamo stalelio – rūkytų jūros aštuonkojų pardavėjas, toliau šviežios žuvies prekeivis, šalia jo ant stendo rytiniai laikraščiai, ant virvelės pakartos džiovintos žuvys ir t.t. ir t.t. Niekur nemačiau jokios policijos, niekas tų prekeivių negainiojo, nebaudė. Pardavinėk į sveikatą, jeigu tik atsiranda pirkėjų, jeigu tau apsimoka. Štai ar ne ta laisva prekyba, virtusi prestižiniu dalyku, padėjo atsilikusiai šaliai atsistoti ant kojų? Neabejoju, kad taip. Tik ekonominiai neišprusėliai užsiima ekonominiais draudimais, nesuprasdami, kad taip užspaudžiamos ekonomikos kraujo arterijos ir ekonomika priversta merdėti, apaugti korumpuotais, parazitiniais priedėliais. Ak, tu Dieve, kiek pas mus ekonominių debilų, kurie iššovę draudimų kulkas veda ekonomiką į aklavietę. Be visaapimančios laisvos prekybinės apačios niekam nepavyko, nepavyks ir mums, sukurti efektyvaus ūkio. To kol kas nesupranta ne tik kokia nors seniūnė, bet ir pačios aukščiausios valstybinės struktūros, mūsų išrinkti „atstovai“, kurie kartais per prievartą pasėdi įstatymus priimančiame seimo posėdyje ir ,girdėti, lengva ranka balsuoja vienas už kitą.
Grįžtu prie mūsų problemos – šilumos, kurią seimūnai mus verčia pirkti iš monopolininkų monopolinėmis kainomis.
Prisimenu (rodė per TV), kai Prezidentė pareikalavo iš kontroliuojančios valdiškos įstaigos atlikti ekonominius apskaičiavimus dėl kainų ir pateikti siūlymus. Ta įstaiga pareiškė – tam reikės viso pusmečio, greičiau neišeisią. Buvo pareikalauta padaryti per dvi savaites ir tai buvo padaryta. Aš tada paklausiau savęs, o kodėl ne per dvi dienas? Ko toms įstaigoms trūksta – kompiuterių, kurie per sekundę atlieka po keliasdešimt ar net šimtus tūkstančių sudėtingiausių matematinių veiksmų, ar tose įstaigose sėdi nemokšos, kurie neturi apskaičiavimus vykdančių programų, ar dar koks velnias įlindęs į jas? Sveiku protu nesuvokiama. Nieko tiksliai nepasakoma, tarsi dujų kaina priklausytų nuo lietaus, saulės, vėjų, kriušos ir kitų stichinių nelaimių. O juk turėtų tiksliai pasakyti, jei dujų kaina tokia, šiluma kainuos tiek, jei kita – va, tiek. Tas pats su vaistais ir jų prekyba. Aišku, bėda ne ta. Bėda ta. Jei vandens atitinkamo kiekio pašildymui reikia sakysim 10 vienetų dujų, tai monopolistai nori tą skaičių padidinti tris kartus ir į šildyto vandens kainą įdėti 30 vienetų. Ir taip ne tik su dujomis, kur viskas akivaizdu, bet ir su darbo jėga, su etatais, su lėšų naudojimu visiems ūkio reikalams. Štai kokie kurioziški dalykai vyksta mūsų akyse ir nei valstybinės kontrolės įstaigos, nei seimūnai to nemato. Visiems aišku, kad visose įstaigose sėdi nuperkami žmonės, o monopolistams pinigų netrūksta. Taisyklės (įstatymai, kuriuos aprobuoja Seimas) yra tokie, kad korupcionieriams pralįsti ten skylių lieka gyva galybė.
Štai toks yra valdiškas reguliavimas ir tik šnipštas iš to išeina. O išeina tikrai prastai – atsirado mokesčiai už „gyvatuką“, nori įvesti kapitalinių įdėjimų (ar kitą panašų) mokestį, kurie turi būti kaupiami amortizacinių atskaitymų sąskaitoje, kai pagrindinės priemonės nusidėvi ir t.t. ir t.t. Šioje vietoje monopolistai nepaprastai išradingi ir moka ne tik sukurti „naujus apmokestinimo objektus“, bet ir perlipti per visus kontrolės barjerus, prie visų prieiti, nes turi pakankamai prisiplėštų pinigų. Žinoma, mums pasakys, už rankos nesučiuptas – ne vagis, bet prokuroriniai tyrimai, velnioniškai, net trigubai, išaugusios kai kurių statinių kainos, lėšos išmestos Lietuvos 1000 – mečiui ir t.t., rodo, kad čia nėra elementariausios tvarkos ir ji, žiūrint iš šalies, vis plečiasi.
Aš pateikiu vaizdą su visokiausiomis įstaigom ir sakau – valdiška kova su ekonomikos sukčiais ir monopolistais neefektyvi. Be valdiškų kontrolės įstaigų, žinoma, neapsieisime, bet ji turi būti minimali ir nusižengėliams besąlygiškai skaudi. Įstatymai turi būti tokie, kad laikas ir kelias būtų trumpiausi, o bausmė garantuota. Ne tokia, ir ne tiek trunkanti kaip su Kėdainių ar kitais milijonieriais.
Tai kaip su jais kovoti?
Atsakau – tokiomis ekonominėmis priemonėmis, kokias naudoja minėti korėjiečiai – laisva, nevaržoma konkurencija. Ji turi būti visur, kur tik į ekonominius santykius gali įsiterpti. Nuo pat apačios iki viršaus, visu pločiu, visais aspektais. Tik ji, atitinkamai įstatymais palaikoma, gali išspręsti daug ekonominių klausimų – kainų didumą, papirkinėjimų ir korumpuotumo mažėjimą ir t.t. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, yra jų ir Lietuvoje. Palyginkit „parmos“ laikus („ačiū“ L. Andrikienei) ir dabartinius, kai telefonizavimo rinkoje dėl vartotojų konkuruoja kelios bendrovės. Nereikia jokių policijų, visos krūvos valdiškų kontrolierių, jokių kitų ekonomikos įstatymus „saugančių“ korumpuotų palaidūnų ar monopolistų, viskas yra savo vietoje. O jei retkarčiais nuklysta į „šoną“, tuos nuklydimus jau gali pamatyti ir užkirsti keletas kvalifikuotų kontrolierių.
Mūsų šilumos ūkis yra labai sudėtingas – didžiuliai metalo kiekiai užkasti žemėje (vamzdynai), didžiuliai katilai iš kurių šiluma su didžiuliais transporto nuostoliais varoma į namus po keliolika kilometrų ir t.t. Viskas dėvisi, sproginėja, remontuojama ir tai abrokadabrai galo nematyti. Rimti ekonomistai sako, kad žemėje turi būti tik šalto vandens ir dujų vamzdis, ir elektros kabelis. Šildyti trobas ir vandenį turi kiekvienas individualiai ir mokėti tik už elektra, dujas ir šaltą vandenį taip pat individualiai. Jei šitaip būtų, įsivaizduokim, kokia būtų šilumos energijos, lyginant su dabartine, ekonomija, kokia gauja valdininkų, monopolistų, kontrolierių remontininkų ir t.t. turėtų eiti dirbti rimto darbo, kiek laiko liktų seimūnams svarstyti rimtesnėms problemoms. Kol to nėra, tenka ieškoti išeities iš to, kas yra.
Mūsų seimūnai šioje aplinkoje yra visiškai išdavę mūsų, eilinių piliečių, interesus. Jie šimtu procentų pučia į monopolistų dūdą. Gabesnis žmogus ir miesto bute, ir dabartinėmis aplinkybėmis sugebėtų išsisukti iš monopolisto priespaudos ir išlaidas už buto šilumą susimažinti bent trečdaliu, o gal ir du kartus. Tam yra visos sąlygos – juk ir šiandien į kiekvieną butą yra atvestos dujos, šaltas vanduo ir elektra. Nereikia nieko išradinėti, įrengimai tokiam buto ir vandens šildymui gerai žinomi ir daug kas, nupjovęs monopolistų šildomų radiatorių vamzdį, pereitų prie autonominio šildymo. Kas trukdo tokiam veikimui? Niekas kitas, tik žmonių interesus išdavę mūsų seimūnai, mūsų valstybinės valdžios instancijos, nes jie priėmė įstatymus, pagal kuriuos, šie realūs darbai paversti neįgyvendinamomis utopijomis. Atkreipiu dėmesį – išdavikų stovykloje ir „kairieji“, ir „dešinieji“, ir „viduriniai“. Žmogus, sugalvojęs atsijungti nuo monopolisto, matai, pagal įstatymą, turi gauti vos ne visų gyventojų sutikimą, nes didesniam skaičiui vartotojų atsijungus nuo monopolisto, jie savo negrabią ir neefektyvią veiklą užverstų ant likusiųjų žmonių pečių. Jie taip grasina ir tam pritaria juos palaikantieji. Žmogus, norėdamas atsijungti, turi praeiti ilgiausias valstybės biurokratų sugalvotas procedūras ir, vadinasi, grįžti nuleidęs nosį ir nieko nepešęs. Jūs paskaitykit keliolikos metų spaudą – kokių baisiausių baubų nulipdė monopolijų ir „valstybinio“ požiūrio gynėjai: visam pasauly efektyviausias esąs tik centralizuotas šildymas ir t.t. ir pan. Lygiai taip pat, kaip buvome gąsdinami, kai norėjome išardyti stambų kolchozinį žemėvaldos centralizuotumą. Išardėme, nugriovėme daug nereikalingų ferminių monstrų, kai kur jas perdirbome ir pritaikėme kitkam ir nieko, gyvename, nebadaujame. Kuriasi ir stambi žemėvalda, bet jau kitu ekonominiu pagrindu, jau per rinką, per konkurenciją. Ir dabar, nuėjęs į turgų, aš už „Bočių“ duonos kepaliuką galiu mokėti tik 4 litus, tuo tarpu, kai stambiose parduotuvėse jis kainuoja 7 litai. Kur tokį pasirinkimą aš galiu rasti namų šildymo ūkyje? Niekur, nes viską pasiglemžė monopolininkai, o jiems pritaria Seimo išleisti įstatymai ir mūsų Vyriausybės potvarkiai.
Valstybė oficialiai šilumos ūkyje yra uždraudusi konkurenciją ir tik dėl to koks nors monopolistas gali viešai pareikšti, kad centralizuota paslaugų kaina bus didinama 50 procentų, o kontrolieriai tvirtina (kiekvieną kartą, kaip ir monopolistai, „tvirtina“ skirtingus skaičius), kad ji turėtų didėti ne daugiau 20 procentų. Žinoma, vartotojai tvirtina savo – ji turėtų mažėti bent 10 procentų, nes apie monopoliją susikaupė didžiulė kurkulė nereikalingų biurokratų, švaistomos lėšos, nekonkurenciniu būdu (kokio nors subjektyvaus ir nupirkto kontrolieriaus ranka) įrašomos išlaidos. Štai kokia padėtis susiformavo mūsų namų šildymo ūkyje. Panaši ji ir vaistinių, ir elektros, ir kituose objektuose, kur valstybė nesugeba reguliuoti ir palaikyti tikros konkurencijos arba yra ją, pataikaudama monopolininkams, atvirai uždraudusi.