Petrą prižadino daužomų dųrų bildesys. Vasarą jisai su broliu Edvardu miegojo svirne. Ten pas juos ir draugai susibėgdavo. Jaunimui buvo labai patogus tas būstas, laisvas nuo suaugusių dėmesio.
        – Koks velnias čia dabar baladojasi? – Niurnėjo mieguistas Petras, tamsoje graibydamas rakto, – vėl prisisiurbęs trankais?! – Pravėręs duris piktai metė broliui.
        Virste įvirtęs vidun, Edvardas užtrenkė paskui save duris ir du kartus apsukęs raktą, dar ir stiprų ąžuolinį skląstį užstūmė. Petras uždegė žvakę ir spoksojo į brolį nieko nesuprasdamas. Tur būt visi kaimo bernai vejasi, kad peštukas brolis toks išsigandęs. Truputį atsikvėpęs Edvardas pradėjo pasakoti:
        – Aš, Rožė ir Valdis sumetėm po červonsą ir apsirūpinom monopoline. Bet niekur neradom jaukios vietelės. Visur tie gegužininkai maišėsi. Valdis pasiūlė eiti Reiškulio pirtin. Nespėjom...
Vėl subildėjo daužomos durys. Pro bildesį girdėjosi gargiantis balsas:
– Įleiskit.... Greičiau!..
– Edvardas pašoko, kaip įgeltas, ir visas virpėdamas paklausė:
– Kas?
– Aš aš ...įleiskit greičiau!!...
Broliai atpažino Valdžio balsą ir atidarė  duris. Vaikinas, kaip žebenkštis šmurkštelėjo vidun ir klestelėjo tiesiai ant grindų. Per skruostus ritosi lašai. Neaišku ar tai buvo kaktos prakaitas, ar ašaros.
– Kas čia dedasi, po velnių!? – Supyko Petras, – Pasakok, Edi, kas ten jums atsitiko!
– Taigi, – tęsė Edvardas, – Nespėjau atidaryti pirties durų, kaip kažin kas šoko ant manęs, spyrė kakton, kad net žiežirbos pasipylė iš akių. Aš kaip pūkas nulėkiau kelis metrus į dilgėles...
– Toks gauruotas, su dideliausia plaukų kupeta ant galvos, lyg su puodu kokiu, klaikiai žvengdamas ėmė šokinėti apie tave, – tęsė pasakojimą Valdis, – tada aš supratau, kad...
Vėl sudrebėjo daužomos svirno durys.
– Kas?! – Vienu balsu sušuko visi trys.
Niekas neatsiliepė tik toliau daužė lyg kūju.
Petras atsargiai pravėrė duris. Ant slenksčio svyrinėjo Feliksas. Atrodė baisiai: veidas, rankos, rūbai – suodini, per skruostą teka kraujas, akys išsprogusios, burnos kampuose – putos. Visas dreba ir vos laikosi ant kojų. Petras įvedė jį vidun ir pasodino ant suolo. Edvardas prikišo jam prie lūpų puodelį vandens, bet Feliksas neįstengė nė lašo nuryti. Matydami, kad jų pastangos bergždžios, paliko nelaimėlį ramybėje ir ragino Valdį pasakoti toliau.
– Taigi, tada aš supratau, kad čia bus Reiškulio velnias ir ėmiau jį žegnoti. Raguotasis, slėpdamasis nuo kryžiaus ženklo, užšoko ant pirties stogo ir išnyko. Tada pragydo gaidys, ir  šalia tavęs atsirado vienaausis katinas....ir mes pabėgom.
– Geri draugai! Pabėgot! Mane palikę bejėgį, velnio prispardytą... Vargais negalais tegalėjau tik paropoti...
– Tikrai vargais negalais, – mėgdžiojosi Valdis, – o čionai parkūrei pirmiau už mane. Kažin kuris kieno pagalbos buvom reikalingas...
– O kur Rožė? – Paklausė Petras.
– Galas žino, kur ji pasidėjo. Tikriausiai pirmoji dėjo į kojas.
Tuo tarpu šiek tiek atsipeikėjęs prakalbo Feliksas:
– Aš patį velnią bučiavau!...
– Nežinojau, kad ir velniai nori bučiuojami, – juokėsi Petras.
– Tu nesišaipyk, o paklausyk! Šokiuose pasigavau Reginikę, nusivedžiau Reiškulio pirtelėn. Jos akys tamsoje sužibo taip geltonai, kad net išsigandau. Ji tai pastebėjo ir tikriausiai užsimerkė, nes daugiau tų geltonų žiburiukų nebemačiau. Aš ją bučiavau. Ir ji mane bučiavo, bet taip karštai, kad visai protą pamečiau, pamiršau tas baisias akis. Tik staiga kad sukniauks katinas, kad sudrebės visa pirtis, durys trinksėdamos ėmė darinėtis. Apsidairau: Reginos nėra, tik Reiškulio katinas apie mane glaustosi. Tai buvo velnias, ne Regina! Tik jūsų dėka išsigelbėjau. Tik per plauką neatidaviau velniui dūšios!.. – Pravirko Feliksas.
– Tu čia kažką paistai. Kaip gali mergina į velnią pavirsti? Arba jūs visi susitarę mane išgąsdinti. – Netikėjo Petras.
– Reikėjo ten būti, o ne lovoj drybsoti. Ne tik patikėtum o ir pilnom kelnėm būtum... – Piktas Edvardas išėjo kieman praustis, nes jau gerokai buvo prašvitę ir artėjo laikas keliauti kolūkin darbuotis.