Netikiu jūra, kuri skalaudavo pėdas
Ir atsitraukdama šaukė vardu:
„Sugrįžk į mano neatmenamą pradžią
Ir ten pro kruopelę surink mane.“
Tada negirdėjau, ką tarp žodžių sakei,
Ėjau pakrante rinkdama rusvą gintarą
Ir jau nugludintą stiklą ėmiau,
Bet taip ir nesupratau tavo šauksmo.
Smiltis tarp pirštų bėriau ir nešiaus,
O kartais skruostus liejau vandeniu,
Įsivaizduodama, kad ašaros per sūrios
Ir išgrauš man latakus į širdį.
Tik dabar, pėdas skalaudama jūroj,
Galvoju, kad negrįšiu į pradžią
Jau niekada, kol kažkas ją atmins,
O pamiršus, jau ir manęs turbūt nebebus.