Jie išdygo ir augo draugais.
Jo kamienas galingas, stiprus,
Ji virpėjo lapeliais visais,
Nors ir pūsdavo vėjas švelnus.

Jei atūždavo kartais audra,
Susipindavo šakos kartu -
Nedrąsi drebulėlė liauna
Šalia ąžuolo tvirto šaknų.

Baltus debesis gynė dangum,
Supos paukščių dainų sūkūry,
Prausės vasaros ryto lietum,
Snaudė balto vasario pusny.

Pats stipriausias galiūnas miškų
Ir baikščiausia palaukių dukra,
Susirišę vienu likimu,
Stiprūs  tvirta draugystės galia.

Iš už jūrų atūžus audra
Draskė, laužė šakas ir lapus,
Nusiritus griaustinio banga
Svaidė ietis - ugninius žaibus.

Prisiglaudus prie draugo liemens
Drebulėlė drebėjo: Baugu!
Netikėjo, kad žaibas taip trenks...
Virto ąžuolas gyvu deglu.

Suvirpėjo lapeliais visais,
Apkabino bičiulį šakom.
Krito ašaros žemėn sakais,
Suskambėjo ir virto dainom...

... Atšuoliavo laukiniais žirgais
Vėl pavasaris žalias, svaigus,
Ties draugystės šaltais pelenais
Pastovėjo nuliūdęs, tylus.

Kai atgimdama saulė ryte
Aukso dulkėm nubarstė laukus,
Vėjas matė planetos delne
Susipynusius du daigelius.

Nenumiršta draugystė ugny,
Nenuvysta nuo vėjo, audrų,
Neišnyksta be ženklo mirty,
Sužaliuoja nauju daigeliu.