Kuprotas dangus
Ir pilki daugiabučių langai
Ir aš, įsikibęs į savo skubėjimo būtį,
Tikėjimo savo meldžiu,
Bent sekundę pabūti ten,
Kur nieks nesidžiaugs,
Kad galop gal ir tu pavargai.

Taip godžiai laikais
Ir žvigsniu vis vaikais po skliautus,
Kur paukščiai nuskrido ir, sako,
Kad jau nebegrįš.
Be balso primins, kad jau laikas
Priverti vartus, nes visos padangės
Dar turi ir savo palanges...

Kuprota lemtis.
Ar ne laikas ištiesint gatves,
Kol šviesūs langai į bevardį mūs prarastą dangų,
Kad grįžtų diena į kiekvieną skubėjimą vangų
Ir dingtų palangės
Nuo mūsų likimo padangės.



Moderatoriaus informacija:
Muziką kurti žada pats teksto autorius.