jau pripratau ir nieko ypatingo
kad sujuda nematomi paukščiai
vos tik atvėsta ir plakasi viduje
kol suranda akis mano ir sugėrę
vyzdžių spalvą tvarkingu trikampiu
išskrenda artyn saulės-aiškiai juntu
kai tampa dulkėmis manoji siela
ir šitaip gėda kaskart pasidaro
jog už akių vokų šitaip tuščia
apgraibomis einu gilyn į save
ieškau aukšta žole apsiūtos žemės
į kurią įleidžiu šaknis ir viskas
ką juntu tai vėsūs lietaus lašeliai
sunkiai slystantys mano stiebu

sako kažkas kad tai dievas verkia
o man dar baisiau darosi
nes dievas juk mumyse
ir pagal vandens virpesį
įtariu kad būtent tau
šiandien šitaip
beprotiškai
liūdna