tiktai toliai
vienodai atokūs
apsiblausę
nebeprinokę

tiktai balos
gilios it aimanos
išsrengusios
vidury kaimų

kol neprakalbi
žodžiai lyg miegantys
tarsi lapkritį
menamas sniegas

nepraverki burnos
pūgos ilsisi
tiktai toliai
atodūsių ilgesio

brenda balom
kaimais sapnuotais
viršum gotiškų
fryzijos sodų