Rodos...
Temsta.
Raukšlėjas medžiai,
rodos – sensta,
susigūžia –
šešėliais pasišiaušia.
Kriaušė
prisimenu ten augo,
ją nukirto
tėvas – ne,
dvi rankos tvirtos
mane paglostė
ir pakėlė.
...vėlės
tuokart tarp lapų
susivėlė,
o aš ant kelių –
vaikeli...
vis dar gelia,
ir rodos –
nieko tokio,
nieko rimto,
kai kerta
ir kaskart taip krinta.
Tik aš ant žemės...
o virš jos vėl
Švinta.