Tarp debesų blaškosi mūsų mintys. Jos prasilenkia, susitrenkia, bet amžiams lieka dangaus saugyklose.

Kažkur gyvena mūsų minčių broliai. Prabudę jie pagalvoja tą patį ką tu, o naktimis tą patį sapnuoja. Nežinau kur Jie,  kokia Jų minčių kalba, bet... Jie kaip ir tu vaikystėje įlindę į antklodės užvalkalą iškeliaudavo į kitą pasaulį, eidami į mokyklą skaičiuodavo medžius ar kuoliukus, „atidarę“ sausainį pirmiausia dantukais nugrandydavo šokoladinį įdarą, lipino tuos pačius plakatus ant apiplyšusių tapetų, kepė žvyrinius pyragus, laidojo negyvas bites, krūpčiodavo nuo besibarančių tėvų...

Šiandien Jiems taip pat patinka neužmirštuolės/rožės/tulpės/tavomėgstamosgėlės, jie taip pat bijo tamsos/šviesos/aukščio/duobių. Jie penkis kartus iš eilės perklauso tavo mėgstamiausią dainą, skaito tas pačias knygas kaip tu,  šypsosi dėl tų pačių dalykų, šaiposi iš tų pačių ir yra įsitikinę, kad daugiau niekas taip nedaro.

Niekada nebūsi vienas.