2222-ieji metai po Kristaus. Iš pirmo žvilgsnio šita data atrodo tobula. Keturi dvejetai, juos sudėjus gaunamas tobulybės, begalybės skaičius-8. Žmonija turi gyventi savo aukso amžių. Tačiau,deja, buvo visai kitaip. Užmiršusi visas nuolatos besikartojančias pranašystes apie pasaulio pabaigą, ji toliau kariavo, žudė, darė visokias bjaurystes, kol...2220-ais metais išmušė šiam egoistiškiausiam pasaulio padarui atpildo valanda.

Tuo metu vyko trečiasis pasaulinis... Ginklus sukryžiavusios laikė dvi mūsų visos civilizacijos atšakos: Rytai su Vakarais. Jau seniai vykęs Europos ir Amerikos kultūrinis atsiskyrimas įgavo kritinę išraišką būtent 23a. pradžioje. Fronto linija ėjo ties maždaug dvidešimtuoju dienovidiniu Atlanto vandenyno platybėse. JAV ir jų sąjungininkų, pietų amerikiečių laivai galingomis patrankomis apšaudė europiečius, kurių padėjėjai- afrikiečių ir azijiečių ginkluotosios pajėgos. Visi abiejų pusių mokslininkai buvo taip įjungti į naujų žudymo priemonių kūrimą, visą karinę pramonę, kad negalėjo dirbti savo tiesioginio darbo. Tarkime, chemikai- farmakologai, vietoje vakcinų nuo ligų, atvirkščiai- priversti kurti dar rafinuotesnes, subtilesnes jų formas. O astronomai tai dirbo visiškai ne pagal savo pašaukimą: jie, apsivilkę naro kostiumais, kasė griovius, darė dirbtines seklumas,  ant jų užplaukę laivai  sproginėjo nuo paslėptų minų. Taigi tvyrojo toks baisus chaosas, jog niekas nepastebėjo iš Visatoje skriejančio Persėjo žvaigždyno link Žemės artėjančio didžiulio asteroido.

Nesąmonė, tiesa? Bet žmonės jau buvo taip sužvėrėję, taip pametę protą, taip jų akys karštligiškai troško žudyti, kad visa kita jiems tapo nesvarbu. Ir kai į tarpą tarp dviejų besišaudančių laivų flotilių nukrito asteroidas, daugelis karių pamanė, kad tai- naujos kartos sprogmuo, pasiųstas priešo.
Kas prasidėjo vėliau, nesusapnuosite nė baisiausiame savo košmare. Pirmiausia, visame vandenyne, nuo Grenlandijos šiaurėje iki Horno kyšulio pietuose kilo tokia baisi audra ir vėtra, kokios nematė nė viena žemėje gyvenusi karta nuo pat atsiradimo. Iš jūrų viskas persikėlė į sausumas. Vėjas pasiekė penkiasdešimties metrų per sekundę greitį, rovė medžius, griovė namus. į šipulius vertė visas kada nors sukurtas gėrybes. Šiaurės pusrutulyje liepos mėnesį ėmė snigti, pietuose prasidėjo baisios liūtys ir cunamiai. Žuvo visi ir viskas...
Na, beveik viskas. Dauguma žmonių, buvusių kalnuose, išsigelbėjo, į ten būriais ėmė traukti ir menki išgyvenusios žmonijos likučiai.
***
Alpių kalnai alsavo pavasariu. Saulė, kasdien kildama vis aukščiau, tirpdė sniegą šlaituose ir jis, pavirtęs skaidriu vandeniu, tekėjo žemyn. Nuostabus čiurlenimas, tarsi gražiausia, tik gamtoje girdima muzika aidėjo aplinkui. Viskas būtų idealu, jei nematytume pėdinančio žmogaus, to griovėjo bei naikintojo...

Dabar jis jau nebeatrodė grėsmingas. Jei jį dabar būtų kas nors išvydęs, išvaizda keltų gailestį. Apžėlęs tankia barzda, susivėlusiais ilgais plaukais buvo panašus į pirmykštį žmogų, prieš daug tūkstančių metų vaikščiojusį šiais takais. Iš toli žvelgiant, jis iš tikrųjų tokį ir priminė: apsisiautęs kailiu, su vėzdu ant peties. Bet artėjant išryškėja detalės: ne šiaip kailis, o tikri kailiniai, tiesa, jau gerokai nudrengti. O ant peties- ne kuoka, o tikrų tikriausias medžioklinis šautuvas.

Priėjęs upelį atsiklaupė, panėrė savo didžiules rankas į vėsią srovę ir ėmė juo vilgyti veidą. Kreiva šypsena rodė, kad jis patiria malonumą. Malonumą tokį, kurių būdamas tokios būklės, tikrai daug nepatiri.

Nusivilko kailinius, pasitiesė šalia ant žemės ir ant jų atsisėdo. Po viršutiniu drabužiu, pasirodo, buvo kareivio uniforma. Metalinis antsiuvas kairėje uniforminio švarko pusėje skelbė: \"kpt. Džonas Volšas\".

Kapitonas... Tiksliau būtų sakyti- tai, kas liko iš šio skambaus vardo. Kareiviai jam lankstėsi, klausė įsakymų... Ir kas iš to? Anas nežinomasis, negirdėtasis asteroidas pakeitė žaidimo gyvenime taisykles iš pačių pamatų. Dabar jis  to kolosalaus įvykio beveik neprisiminė. Nuovoką atgavo tik po kelių dienų, gulėdamas tarsi lentgalis, kažkur netoli nuo buvusio Bordo uosto Prancūzijoje.

Kur jam eiti, ką dabar daryti? Džonas tikrai nebuvo pasiruošęs tokioms staigioms gyvenimo, egzistencijos permainoms. Aplinkui- nyku ir tuščia, viskas sugriauta bei išdraskyta baisios gamtos stichijos. Kelios dienos praėjo bemąstant, įsilipus į medį. Tikras žmonijos protėvis...

Pagaliau apsisprendė keliauti. Drabužius jau spėjo išdžiovinti saulė. Šautuvą su keliomis šovinių apkabomis rado pakeliui. Kailiniais jį apvilko vienas geras  žmogus, buvęs geležinkelietis. Buvo tai netoli Tulūzos...

Stichijos tęsėsi toliau. Tačiau kuo aukščiau Džonas kilo į kalnus, tuo silpniau viską jautė. Kartu su juo keliaujantieji buvo tokie pat nelaimėliai. Baisiausia, kad jis nesuprato jų kalbos, dauguma kalbėjo prancūziškai. Volšas prakeikė tą minutę, kada jisai prieš pat nelaimę savo kišeninį, prancūzų kalbos žodynėlį paliko savo kapitono kajutės darbo stalo stalčiuje...

Kažkokia nematoma jėga globojo išsigelbėjusiuosius. Tarsi savo vaikus. Ir iš tikrųjų- visi tapo panašūs į mažus vaikus, be visų savo išrastų technologijų. Niekam gi dabar nepasiųsi žinutės mobiliuoju telefonu, su niekuo nepakalbėsi per skaipą... Bejėgiai ir susigūžę jie kiūtino kuo toliau nuo nelaimingojo vandenyno.
Taip jie būriais ir pavieniui pasiekė išsvajotąsias Alpes...