Fleitos garsai
Regiu garuojančius tolius, vieni tirpsta, kiti keliasi nuo žemės. Atsistoju ant kojų, tvirtai – ant uolų. Nepajudinsit jų niekas, tūkstantmečius įstrigusių. Ir mano kojos stovės ilgai, smingančios į gelmę. Užverčiu galvą, išskečiu rankas lyg tie paukščiai, sukantys ratus aplinkui. Geriu šviesą, skrodžiu jausmais tylą...
Groja fleita. Visai šalia manęs vyras odos drabužiais, plunksnomis papuoštais...
Mes jaukiname laisvės paukščius, jaukiname pačią laisvę. Alkstu jos labiau nei saulės šviesos, nei šių kalnų ir tirpstančių tolių. Jis groja žemus tonus, užmerkęs akis, regėdamas vizijas.“ Ar tai laisvės regėjimas?“ – klausiu jo mintimis. Jis neatsako, groja toliau, leisdamas man išgirsti muziką, tirpdinančią mano abejones, judinančią skausmo akmenis, augintus ir laistytus ašaromis, kruopščiai saugotus. Atsiveria luitais užritintos žaizdos, vis dar sava gyvybe pulsuojančios. Noriu išrėkti skausmą, nespėju... Fleita suskamba krištolų šaltinių garsais, jie skalauja, atšaldo, išplauna pamirštas minčių agonijas...
Ir vėl nauji garsai, akyse regiu ryškią šviesą. Atsimerkiu...Žvilgsnis glosto aukso gijas, žaizdų ten jau nematau. Skambėk, fleita, skambėk, noriu dar tavo garso versmių.
Paukščiai jau taip žemai, galiu liesti jų plunksnas savais pirštais. Apsidairau. Fleitos garsai augino mano sparnus, lengvus ir stiprius. Jie išskėsti, srovių pamylėti...
Žvelgiu į kalnus: jie tolsta, mažėja, labai gražūs. Kojos, žemės sustiprintos, uolų pamaitintos, vėl laisvos. Girdžiu fleitos vyrą, pučiantį aukštus, skambius garsus. Suprantu, skrisiu tol, kol jis gros. Paukščiai lydi mane. Atsiduodu jiems...