Nelaukta diena
Nelaukta ta diena, kai benirštantis vėjas vakaris
Ima plėšti sagas lyg norėtų nutraukti rūbus,
Debesų kamuoliais horizontą prieš rytą aparęs
Ir priminęs gyviems, koks net sraigės kiautelis jaukus.
Iki šiolei skubriems nieks netikrino kaulų per odą.
Patikra nuodugni pasibaigs nevalingu šiurpu.
Po brangiais kailiniais pastebėjęs tik sąžinę juodą,
Vėjas bokštan pakils, kad beauštant prabiltų varpu.
Įsirėmęs pasups gailų girgždesį skleidžiantį kraigą,
Kaip pelėda suūks bedūmuojančiam jau kamine,
Pirmą snaigę numes ant žiemkenčio žaliuojančio daigo
Ir nutils vakarop, nes pasiekė visus jo žinia,
Kad teks gūžtis ilgai prieš gamtos įnoringą stichiją,
Kai lediniais sapnais tikrins mūsų sveikatą žiema.
Ir meluoja tasai, kas pasakė, kad nieko nebijo -
Kuo tau metų daugiau, tuo labiau nelaukta ta diena -
Noris įsauly šilt, kaip ir dera garbingam karšinčiui,
Be gailios pastangos sulaikyt šilumos likučius,
Bet vakaris aršus ir atskrido gal tam, kad primintų,
Jog buvimas ramus po šia Saule ne amžinas bus.