Gal žemės - saulės lydinys tave pagimdė
Ir pragaro liepsna palietus buvo,
Kad titnagu virtai įskelti liepsnai
Ir skaudint, tuos kurie tave pamilo.
Palieki šleifą, eidama per jūrą,
Miglos tamsoj paskandini laivus,
Ieškot išplaukusius vienintelės pasauly,
Tu pasmerki kančioms liepsnų.
Negailestingai palieki, apleidi  
Ir vis nepasisotini, ir niekad negaili.
Įskaudintas širdis, sudužusius gyvenimus
Tu kaip karolius degančius veri.
Ir nebijai, nei pragaro, nei pasmerkimo
Pati prakeiki - ieškančius - nerast.
Ir kaip tave pasaulyje vadina...      
Numoji, - kiekvienam lemtis sava...