Tyliai stovėdami verkia
Lapkričio medžiai pliki,
Naktį ir dieną juos merkia
Lietūs užgriuvę šalti.

Drebulė, uosis, berželis
Lyg pasiklydę vaikai,
Kojom įaugę į žemę,
Palaukėn negali išeit.

Klevas į dangų iškėlė
Ilgas, gruoblėtas rankas,
Šalnos ankstyvos sugėlė
Išdabintas aksomu šakas.

Vakar dar lapai virpėjo,
Žaidė auksinėm spalvom,
Tik paviliojo juos vėjas
Pasakom savo paikom.

Lengva viršūnėlė šermukšnio,
Nunešė uogas strazdai,
Buvo daug klegesio, triukšmo,
Puošiantis jam raudonai.

Ąžuolai žvelgia iš aukšto...
Rūbų savųjų - neatiduos,
Vėtros te pyksta, te laužo,
Tegul sermėgos ruduos.

Eglėms, pušaitėms nė motai,
Koks ten ruduo beatklys,
Rymo vienodai skarotos,
Pūstų šiaurys ar pietys.

Lazdynas gerokai ištįsęs
Dairos lėtai į šalis,
Daug kam patinka jo rykštės,
Gali nupjaut koks žvejys.

Miškas, prašvitęs lyg rėtis,
Košia jį vėjas kiaurai,
Oi, kaip prailgs taip stovėti,
Kol apsirengs vėl žaliai.