Vysta lapai, nuvysta žiedai,
Žaluma po lašelį ištirpsta.
Vėl ant rudenio lapo rašai,
Raidės gyvos – pakyla nuo pirštų.                  

Ak, tylus ir kantrus ilgesy,
Užsisklęsi vienutėj ir lauksi,
Nemigruosi kaip paukščiai visi,
Kurie netiki rudenio auksu.

Lapų spalvos trispalvę primins.
Lietūs plaus veido išraišką keistą.                    
Spindulys pasiklydęs džiovins
Netgi ašarą bučinio vaistu...

Ir suprasi – neamžinas tu. –
Laikas keičia ir greitį, ir kryptį,
Tik buvimas čia-žemėj – kartu
Duoda pradžią Anapus išlikti.