MIESTAS. ATSLINKĘS RYTAS

Julijus Tesvinas įsigudrino  nusnausti net penkioliką minučių įsitaisęs laisvame gulte, kol jo porininkas apžiūrėjo mašiną ir pareguliavo apžiūros sistemą. Tamsiaodis Hertas užkando davinį Nr. 4, o vėliau šarvuočio viduje įjungė radijo aparatą. Rado stotį, kur  transliavo populiarius šlagerius. Pietinės pakrantės stotis  grojo prieškario laikų lengvą muziką.
Pasigirdus pirmiems muzikos akordams, kareivis pažadino miegojusį regionierių.
- Laikas keltis. Mūsų laukia lengvas pasivažinėjimas.
Hertas kaip visada nešykšti humoro, ką mėgo ne retas regionierius. Ir iš esmės regiono administracija labai skatino pašmaikšavimus, net jei ji nukreipta prieš ją pačią. Tačiau tokia priemonė neretai padėdavo susivaldyti, o nuolatinė įtampa stovyklose tikrai nebuvo pageidaujamas svečias. Dažniausiai nuolatinę įtampą sumažindavo kad ir nekalčiausias anekdotas. Julijus priprato prie tokio regiono sektoriaus ypatumo.
- Gerai, vykstam į ekskursiją be gido. Teks kaip reikiant pasilinksminti. Gal vadas davė kokius nors specialius nurodymus?
- Ne, - atsakė porininkas ir užvedė šarvuočio variklį.
Mašina ėmė tolti nuo laikinosios stovyklavietės, kur išlipę regionieriai rūkė ir šnekučiavosi. Prie  šarvuočio per radijo stotį kalbėjosi ir Svaradansylas, matyt, raportuodamas centrinei  būstinei apie esamą situaciją.

Miestas buvo niūrus. Pagaliau dangus jau pakankamai prašvito, nors dangus buvo sunkus ir švininis. Pro balzganą  vos tvyrantį rūką niro apleisti pastatai. Kovinė žvalgų mašina riedėjo į plačią pagrindinę gatvę, užgriozdintą surūdijusiomis ir nenaudingomis mašinomis. Čia kadaise vyko vietinės reikšmės kova, kurios baigtis buvo greita ir netikėta. Hertas palengva vairavo mašiną iš lėto stebėdamas aplinką.
Važiuoti buvo nelengva, nes gatvė buvo duobėta. Be to, trukdė ir priekyje pasitaikančios kliūtys.
Bet iki centro liko visai ne daug. Julijus paėmė prietaisų skydo pageltusį miesto žemėlapį. Tą akimirką šarvuotis sustojo kaip įbestas.
- Kas nutiko, - Tesvinas pakėlė galvą ir įsižiūrėjo į gatvės tiesę.
- Dešinėje, prie to apleisto prekybos centro kažką pastebėjau.
Priekyje, prei apleisto išdaužtais langais ir atsilaupiusiais baltais dažais stovinčio statinio, užbarikaduoto apverstomis surūdijusiomis mašinomis, gatvėje žiojėjo gili sprogimo išmalta duobė. Joje voliojosi įvairus paliktas niekam nereikalingas šlamštas. Tarp visų tų šiukšlių sušmėžavo kažkokia tamsi forma.
- Atrodo, tai nepanašu į zorgą, - pastebėjo Tesvinas labiau atitraukęs periskopo okuliarą.
- Palauksim. Kai sujudės bus aišku kas tai per sutvėrimas.
Regionierius  užgesino mašinos variklį ir pakėlė mikrofoną:
- Esame prie “Gerų daiktų” parduotuvės. Duobėje – kažkokia forma.
Kitame gale atsiliepė Svaradansylas. Jo balsas buvo ramus:
- Tai panašu į psichodemą?
Iš porininko rankų šalia sėdėjęs Julijus pačiupęs mikrofoną  vadą nuramino, nors  vyresniojo regionieriaus  veide atsispindėjo nežymus nerimas. Tesvinas ir norėjo pamatyti tikrą zorgą, o tuo pačiu ir nerimavo, nes susidūrimas su pavojingu padaru  tikrai nebuvo pasimatymas su mylimąja.
Toje duobėje, kupinoje visokio šlamšto, nežinia kas sujudino medinę dėžę. Tesvinas tučtuojau vėl griebėsi mikrofono.
- Vade, galime šaudyti, jei kartais kiltų grėsmė?
Vicepatrijus Svaradansylas sukosėjo į mikrofoną ir atsakė:
- Tokiu atveju labiausiai parvers bendrosios instrukcijos. Tačiau prašau, nelyskite tiems žmogėdroms į akis, jei  pasirodys, kad jie taikosi pasisvečiuoti  šarvuotyje. Saugokite savo užpakalius. Nelaukit, kol iš jų tie maitos ruošis pasigaminti sau bifšteksų.
Nurimus vado balsui, Julijaus porininkas savo porininkui pasakė:
- Pradėsime veikti...

Julijui Tesvinui buvo be galo įdomu ar jo bendražygis yra nors kartą matęs gyvą zorgą. Su  Hertu iki vakar dienos vyresnysis regionierius  neturėjo progos artimiau pabendrauti. Tik vakar vakare  sužinojo, kad tamsiaodis migras Krateryje tarnauja jau trečius metus. Jis geras vairuotojas, be to, gali pavaduoti kovinėse – žvalgomuosiose operacijose, jei to prireikia. Hertas, žinojo Julijus, turėjo ir blogų įpročių, dėl kurių pastarasis buvo pravardžiuojamas Trupiniu. Gal dėl savo gobšumo, o gal dėl potraukio viską taupyti...
- Pabūk bokštelyje, - prašneko  Trupinys. Aš stebėsiu iš čia. Patranką galėsiu valdyti, ir važiuoti.
Tesvinas sustojo ir išdrįso pasidomėti:
- Esi matęs nors vieną gyvą psichodemą?
Porininkas atsakė:
- Gal tris kartus. Du iš jų – pačiame krateryje, rūke. Velnio išperos tą kartą pabėgo vos tik pamatę mano “Raptorių”.
- Nors vieną iš jų pamušei?
- Ne, - paaiškino Hertas. – Tuomet regionui vadovavęs Hilas Airtonas uždraudė artintis prie padarų.  Ir iš viso tais metais  dažniausiai tik ir trynėmės bazėje arba dalyvaudavom beprasmėse žvalgybose. Atrodo tas žaidimas Krateryje niekad nesibaigs. Zombyrai ir zorgai iš mūsų juokasi subinėmis. Nes nieko iki šiol nepasiekėm. Man nepatinka šitokia padėtis. Tai tik gumos tempimas...
- Gerai, - pratarė Julijus. – pamėginkim nors šiandien ką nors nuveikti. Be to, man ir pačiam maga ką nors gero atlikt. Juk visą pusmetį irgi tik tryniausi, skaitydamas krūvas dokumentų ir gilindamasis į tų monstrų problemas.
- Judam, - sutiko porininkas ir įsmeigė žvilgsnį į  priekyje esančią šiukšlių krūvą.
Dėžė dar kartą sujudėjo. Iš už jos kyšojo, regis, žmogaus koja. Tesvinas, užsiropštęs į bokštelį, geriau galėjo apžiūrėti radinį apie kurį jau suspėjo pranešti tamsiaodis bendražygis.
Julijus įjungė prožektorų, kuris prasiskverbė pro ūkanotą orą. Už dėžės tikrai slėpėsi žmogus. Pro bokštelio periskopą regionierius gerai įžiūrėjo tamsią ir susivėlusią ševeliūrą ir žmogystos ranką. Ji laikė kažin kokį purviną ryšulį. Už žmogaus būta pamesto mažakalibrio ginklo. Geriau įsistebėti trukdė tik šlamšto krūva.
- Ten, atrodo, žmogus. – informavo Tesvinas. – Perduosiu į išorę pranešimą. Paskui reikės kaip nors  iškvostį tą bomžą. Man atrodo, kad jis čia gyvena.
Po trumpos pauzės Julijus pridūrė:
- Tikėkimės, kad jis nebus sužvėrėjęs. Didesnė nei vidutinis radiacijos kiekis jam galėjo būti ne į naudą.

Susipažinimas su žmogumi įvyko be incidento. Beje, pastarasis ir pats buvo įbaugintas tokio netikėto regionierių vizito. Nors jis ir turėjo šiokį tokį ginklą, tačiau šio net nebandė panaudoti.
Netrukus paaiškėjo, kad pagyvenusio ir iš pažiūros tikrai išsekusio vyriškio esama Robo Veinerio. Bazėje visi ti kalbėjo, kad jis dingo be žinios. Per dvi savaites  Julijus ir Hertas suspėjo prisiklausyti  įvairiausių istorijų apie dingusįjį. Net Svaradansylas turėjo savo versiją. Pastarasis kažkodėl manė, kad regionierius iš kaimyninio regiono buvo suimtas saugumiečių. Kiti manė, kad pasidarbavo psichodemai. Julijus iki tol manė, kad Robas  pats dezertyravo iš sektoriaus, kuriame, gal būr buvo paskirtas. Bet dabar...
Netrukus turėtų daug kas paaiškėti. Bet mašinos viduje atsidūręs regionierius išsekusio žmogaus balsu prabilo:
- Aš neturėjau jums pasimaišyti. Turėjau būti miręs. Apie mane neskubėkite sakyti savo vadams. Geriausia būtų, kad mane čia,  lauke ir paliktumėt. Nenoriu jums pridaryti problemų...
- Kokios dar problemos, - neiškentė Hertas.
- Pasakyk kas tau nutiko? – paklausė Julijus ir išjungė visus mašinoje buvusius mikrofonus ir vaizdo kameras.
- Pradžiai pakaks, jei pasakysiu, kad išlikau... Telaras... Jis vadinasi Telaras... Saugokitės...
Su lig šiais žodžiais  mašiną supurtė galingas smūgis...