Vėl iš ten, kur nebūtina būti išnyra matytos figūros,
Ir per silpnas, matyti, esi, kad galėtum atspirti, atmesti,
Šitaip atmintys laikas nuo laiko prakiūra,
Užadytos prastai, bet vis vien nepavyksta pamesti,

Nes prikibo per daug. Ir per daug prikimbi, šitaip laikos
Amžinybės skliaute žiburiai nutapyti ir šviesos
Lyg kūrėjo ranka. Arba to, kuris buvo toks paikas,
Kad tikėtų, jog vis dar galioja jo amžinos tiesos,

Nes dabar tik viena mano sąmonėj kertas ir tempia
Šitą erdvę, kur sakė, kad baisiai maža taikiai būti,
Nes aš vis dar menu. Ir tave. Ir kaip skrido tos pempės,
Tai, matyt, jos ir klykė tave. Išdainavo. Ir verkė. Truputį.