Atleisk, grubiai eiliuotas mano žodi,
Kad jau atidaviau teisėjams į rankas.
Žinau, jie kals prie gėdos stulpo, rodys,
Jog prastas tu, o dar prastesnis aš.

Plebėjai tars, kad mums nereikia vyno
Iš mūzos rankų nuostabiai švelnių.
Sakys, jei svečias nekviestas, vėlyvas,
Vieta - tiktai už durų užvertų.

Na ir tegul...

Pabūkim ten, kur nieks neprašo pakvietimų,
Su tais, kam apdaras ne taip svarbu,
Kas atvira širdim už rankos kitą ima
Ir laiko broliu, tokiu pat, savu.

Gal būt sunku tau nešti mano naštą,
Nakčia užgriuvusių minčių,
Kada pro jas taip gausiai skausmas laša
Ir tiek mažai jaunystės kuždesių.

Tik patikėk, nesi ir tu bevertis,
Turi dalelę mylinčios širdies,
Gyvenimo akimirką atvertą,
Jos tiesą su savim kasdien nešies.

Atleisk, grubiai eiliuotas mano žodi,
Kad teks kalbėt ir kęsti tau už du.
Įdavęs nešt pažintą žemės grožį,
Nepasakiau, jog bus kely duobių.