Jog jau omžiu nugyvenus

Rektom kap ėr nieka nabėbėjuotė. Alė anondėin par ton velni Netluoga čiut šėrdėis smūgė nagavau. Kad tėn pridėjungu, ta jau rondu gera šmuota vėsuokiu siuntėnoku. Karts valog skuonė, vo karts ėr na vėsa. No pasėjungiau vėina tuoki klipoka, sakau, pasėklausyso. Gamta tuoki poiki, mašinėkė važioun tarp kalnų, ėr mozėka rami, nešpietana, tad tep sau rame atsėdiejosi ėr klausaus. Tik so sykiu kad išlindo ekranė tuoks pabaisa baibuoks, ėr ka sokriuoks na sava balso, vos dar tėik garse,,,Šėrdės mažne sostuojė ont vėitas, atsėstuojau piestu ont kiedies, vo en jouks pate iš savės, nagalo datorietė. No, kap jau prisėjoukiau lig suotės, pasėšaukiau sava mergelė, sakau, akšėn, kon aš tau paruodysu, tik, sakau naišsėgosk ( mat ana sveikata tuoki, ka dėdelis išgostis gal pavuodytė). No ana sosėkaupusi veiz, kumet tas baibuoks išlys, bet kap onas išlinda, tep vargšelė tėisiu taikymu i tualeta. Vo aš ėr po še dėina nagaliu ba jouka atsėmintė tuokė striuka.
bobulytė