Išsipini kasas lyg savo nerimą
Ir delnus nuprausi akim, šypsais.
Kamanių dūzgesys, kai žodžiais geliama,
Kada kentėt jau nebegalima,
Palieka tik vidurdienio garsais.
Nes saulė sako – išeinu, sudie, aš – mirštu,
Kad kelčiausi bučiuoti nuovargį nuo pirštų,

Kurie neatima, o kvepia švelnumu.
Tiki tu pažadu miglos veide –
Tiktai tada jauku tau, gera ir ramu.
Ir dar tiki manim, nes aš imu,
Ant lašo užrašau penkias raides
Ir į voratinklį įspraudęs lobį brangų
Rytuos pakabinu, kad atspindėtų dangų.