Nešinas
sniegu paliestomis
chrizantemomis,
vos liesdamas
žemę - šventą,
alsuojančią prisikėlimu,
baltų pranašų
tuneliais,
palengva
grimztu į žemę,
kurioje
belaisviais
tapę žmonės,
neverkia - jie šypsos,
nevaitoja - jie gyvena,
mano mintyse,
mano maldoje.

TEN,
kur nėra,
Manęs ir Tavęs,
šiandien aidi aplodismentai,
amžinam
gyvenimui,
kuriame taip pat sninga,
kuriame ošia
klevai,
degantys ilgesiu,
duokš ranką,
esantis šalia,
dar kartą
nusišypsok išėjusiems -
Jie laukia Tavęs ir Manęs.

Išėjusiems,
gal nematantiems
kaip iš miglų
kyla ir į jūrą
nuskęsta saulė,
kaip iš
tamsių miškų
į rasotą rytą
spinduliais patvinęs mėnuo...

...TEN...
...kur nėra
Tavęs
ir
Manęs,
mamos
šiandien
migdo
verkiančius
kūdikius...
...TEN...
Šiandien
aidi
aplodismentai.