Naktie naktužėle, ką dar sugalvojai,
Kam drobės takelį prie kojų paklojai?
Kas bus, kas nutiks, jei ant jo atsistosiu,
Gal pakilsiu į orą, virš medžių lakiosiu?

Gal nuskęsiu į gelmę, kur rūkai balti švyti,
Kur tamsos ir spalvų niūresnių nematyti,
Kur ramu ir bus lengva lyg sapne mažo vaiko,
Kai motulė už rankos net bėgantį laiko?

Virš eglių viršūnių man mirksi žvaigždelė:
- Baltesnis už  drobę mėnesienos takelis,
Tai mėnuo per langą takus šviesos kloja,
Kai žmogui tamsu, apie jį pagalvoja.

Paimčiau, pakelčiau, prie veido priglausčiau,
Tik baltas takelis mano rankų neklauso,
Nuo palangės per sieną ant grindų nusidriekia,
Sidabriniais piršteliais durų slenkstį paliečia.

Suprantu, kam bedelsti, jeigu kviečia teks eiti,
Pats laikas į kelią nežinomą leistis,
Kur knygoj be lapų nauja pasaka laukia,
Kur  nerimo paukštė paskubėti jau šaukia.

Mėnesienos takelis – vilties spindulys,
Kad užvėrus gyvenimo seno duris,
Pasitiks ne tamsa, ne beribė gelmė,
Bet šviesiausios ramybės amžinoji erdvė.