Būtinybė

Pamažėle grimztu kaip mažytis jausmų kontinentas,
Kaip Atlantida išnykstu be jokio ženklo.
Pasimetę sąmonės atošvaitai klaidžios palikę,
Užklys akimirkai  į svetimą uostą sušilti.

Visai jau nesvarbu ar suras dar šiltą ugniakurą,
Ar liepsnelė baikšti raikys tamsą tarp virpančių pirštų.
Čia aš svetimas, visai ne prieglobsčio prašantis,
Ar išmaldos, manęs juk nėra, nėra net šešėlio

Už klevo kelmo užkibusio. Nusvilusios smilgos veidelyje
Rytmečio ašara žybčioja,  kaip ir žodžiai,
Į baltą lapą nutiškę minčių atspindžiai,
Iš juslių sukurti iliuzijos artimiausieji toliai

Nevaldūs. Kas pajėgs grąžinti už akiračio nutolusį
Debesį, vakardieną, ten aš paliksiu,
Dar ne laikas suvertų dienų kalendoriuje, dar nenuplėštas,
Dar esu, bet kalbu tarsi būčiau išėjęs negrįžti.

Vertė ir prasmė, nuplėštam kalendoriaus lapely,
Telpa į brūkšnį nebylų tarp skaičių.

Skaičiuotės nulinėje atžymoje atėjimas į prasmę,
O toliau kartojimas to, kas nekartojama,
Beje, Jam, Vienatiniui atėjusiam, net neišėjusiam,
Kapo tyloj laikinumą perkeitė į amžiną anapus.
Mirtingo. Nebūnant, neprailgsta laukimas.
Ražas