Vanilė
Jonas, šiųmetukas ir neplanuotas, gimė tiesiai ant asfalto rugpjūčio 13-ąją, penktadienį, kai Domicelė nusprendė, kad į jos gyvenimą pagaliau atėjo vasara. Domicelė buvo dar visai jauna, bent tiek, kad be makiažo dar buvo galima ja grožėtis. Apkabino Domicelė sūnų, pabučiavo ir prisiekė tris amžinus: mylėti, auginti ir garbinti. Bet ilgai netvėrė didi Jos siela. Paliko tą milžiną, per nenorą ne laiku ir ne vietoj iš jos pilvo išdribusį, savo Senajai; o kad visada ją atsimintų, padovanojo sūnui dovaną – įrėmino ant sienos vanilės lazdelę. Ir išskrido – už jūrų marių. Keista buvo Domicelės dovana – visi kas pažvelgdavę į tą neregėtą vanilės paveikslą, nulenkdavę galvas ir pažnibždom sučežėdavę:
- Deja, deja....
Senelė Jonuką auklėjo kaip reikiant: ir ožiuku kopūstuose paaugino, kad kaimynės triušius mekendamas gąsdintų, ir ant malkų gaidžiu vištų skaičiuoti patupdydavo – ūkiškai. O aplinkui visi vaikai girdavosi kaip kasdien monstrus šaudydavę ir pasišaipydavo:
- Vanilės sūnus kompiuterio nė nenupaišytų....
Taip prigijo Jonui ta vanilės sūnaus etiketė, kad, būdavo, vargšas vaikas naktį pasiimdavo pagalvę, prisėsdavo ties paveikslu, rankutes sunarindavo ir taip sėdėdavo - juk reikia nors retkarčiais su mama pabūti. Gal pašnibždės į ausį, kas per padaras tas kompiuteris, kuriuo visi žavisi.
Jonukui pradėjus lankyti mokyklą, greit pilkose klasėse ir baltuose koridoriuose pakvipo vanile. Jonas, ne kartą ėjęs grumtynių su senio sargo Margiu, buvo tikras milžinas prieš bendraklasius – mažas minkštutes bandeles, kurias taip ir noris pagardinti. Ir gardino: į Urtę iš kotleto, į Simą iš adatos, ant mokytojos – kibirą vandens.
- Man taip mano mama prisakė, – atkirsdavo per smalsiems suaugusiems.
- Jonuk, betgi Tavo mama Anglijoj...
- Kokioj Anglijoj? Negi nematėt – mano mama kabo palėpėj, - nuginkluodavo vanilinis lapinas priešus, kurie gerą valandą stovėdavo be amo ir tik linguodavo, linguodavo...
Kol buvo nuspręsta, kad visas kaimas turi pakvipti vanile, išpėrė Jonui viešai kailį po gluosniu mokyklos kieme, ir ne kas kitas, bet senoji, ta pati, kuri Jonui nenupirko kompiuterio...
Nuo to karto Joną po pamokų galėdavai tik paveikslui besimeldžiantį pamatyti. Kad ir kaip raukdavo nosį Senoji.
- Būk geras, bent suplauki indus, vaikeli... Man taip sopa, - sakydavo, kol neištvėrė ir iškeliavo kuo tolyn nuo to velnio milžino į užtarnautą anapilį.
Neilgai Jonas vienas būgnus skambijo – pagal įvaikinimo programą atsidūrė P. Kiaulio ir P. Kiaulienės šeimoje. Už galimybę pagaliau įkišti nosį į kompiuterį, Jonas išsilygo, kad Jam leistų pasiimti paveikslą. Visas kaimas slapta sekė, kaip motina sūnų auklėjo: Jonas dieną dėkodavo paveikslui už išpildytą svajonę, grožėdamasis kompiuteriu, o naktį prašydavo paveikslo dar daugiau – oro baliono. Mat Urtė su Simu skrido – taip skrido, kad vienas nuo kito nebeatsitraukė. Keistai vanilės vaikį veikė Urtė, su strazdanėlėm ir visai linksma. Jonas net ramunės žiedlapių žaidimą išbandė – nieko nepavyko. Bet netiko Jam būti auka – juk visi žino, kokia kartais saldi būna vanilė – ėmė ir nupipirino Simą. Taip, kad nieks ir nebesurado. Kalbėjo žmonės, kad Anglijai sielą pardavęs. Bet Jonas žinojo - mama savo vaikų neišduoda, bet gina. Juo labiau, kad Urtė pati ėmė sakyti:
- Joneli, kodėl mudviems kartu neapsigyvenus?
Juk nėra visam kaime geresnio dvaro nei P. Kuilių: vienintelė troba, kurios šventasis kitas – paveikslas, o ne butelis. Apkvaitęs iš laimės Jonas sutiko – nusivedė Urtę susisieti iki pat kol pageltonuos oda. Susisiejo, pargrįžo, visai neblogai sukos – Urtė virtuvėj, Jonas oro balionu skraidė. Nepamiršdamas ir kartu brangųjį paveikslą karšinti pasiimdamas.
- Ačiū, Tau, mama ,– lankstydavos.
Urtė buvo protinga moteris, ji žinojo, kad vaikai iš paveikslų negimsta. Greit atkapstė, kad Domicelė ant asfalto naują gyvybę pradėjusi. Bet vyras jos nesiklausė: Jo mama – vanilės lazdelė, ne kitaip...
Neištvėrė Urtė – ėmė ir išvirė arbatą iš vanilės. Negalėjo pakęsti Jonas tokio kanibalizmo – normalus tikintis žmogus buvo, skausmas greit po visą kūną išplito: vartė, vartė rankose tuščią rėmą, kol ėmė ir pats įsirėmino. Milžinu amžiams.
Urtė išskrido į Angliją – nutapiusi pirmą paveikslą.
Bet jau ne vanilės, cinamono kvapo.