iš sielos kraujo
žydi mūsų gėlės
paskendusi tyloj
suakmenėju
krentu ant žvyrkelio
tarsi namo parėjus
ir glosto kryžkelėj
pečius suplyšęs vėjas
iš paskutinio gurgšnio
šviežio oro
išskrenda paukščiai
nors labai nenoriu
ir nebegieda
rudeniui ant veido
kol skauda širdį
tarsi šviežią randą
iš patirties
žalius medžius pasėju
numirusiems
ir spaliui ir rugsėjui
iš sielos kraujo
žydi mūsų gėlės
aš vėl kely
kalta nenusidėjus
kol broliam poterius kalbu
rasotais pirštais
kol saugau žaltį nuo akių
kol mirštu