KRATERIO GEOGRAFIJA (paskutinė supažindinamoji dalis)

Skirtingi vadovėliai byloja skirtingus faktus. Ro Dionaras Espvildas savo išleistoje “Naujojoje geografijoje” teigia, kad Krateris, tai Karo  eigoje atsiradęs darinys, sužalojęs pirmykštį tos vietovės reljefą. “Sinėjos geografijoje”, kur publikuotas populiarus Demio Hogarto straipsnis, rašoma, kad Karo metu atsirado tik penkieji mažieji krateriai, o didžiausiasis buvo jau seniau. Tiksliau pasakius, anksčiau jo vietoje buvo žiediniai kalnai, kurių  centre, vidinėje srities dalyje, tyvuliavo nedidelis ežeras į kurį tekėjo šio uždaro baseino upės ir augo nedidelės giraitės. Archyvarų duomenimis, Krateris atsiradęs dar priešistoriniais laikais, kai dar nebuvo nei žmonių, nei vietinės rasės – fongvylų. Geologinis darinys galėjo susiformuoti į planetą įsirėžus dideliam kosminiui kūnui – meteoritui arba kometai. Mokslų daktaras Deilas Madoris suformulavo kitą hipotezę, anot kurios Kraterio atsiradimą nulėmė kažkokie paslaptingi ateiviai, kurie arba patys suformavo Kraterio reljefą, arba patyrė  globalinę katastrofą (į planetą įsirėžė jų kosminis laivas arba įvyko  branduolinis sprogimas). Tačiau ši ir kitos panašios fantastinės teorijos dar nėra įrodytos, todėl Ardanos oficialusis mokslas dažniausiai remiasi tik Demio Hogarto autoritetu, nors mokykliniuose vadovėliuose pasitaiko ir ideologiškai apdorotų teiginių. Viename penktos klasės “Sinėjos geografijos” knygoje rašoma, kad Kraterį išsprogdino Erdoriečiai...
Krateris plyti šiaurės rytų Ardanos respublikos srityje, pusiasalio, kuris jungiasi su žemynu vakaruose, centrinėje dalyje. Šiaurės rytinis jo pakraštys nuo vandenyno nutolęs per 78 kilometrus. Į šiaurę nuo Zombyro beveik lygiagrečiai iš vakarų į rytus teka Raparta. Ji išteka iš Dykrų plokščiakalnio, esančio į vakarus nuo Kraterio. Iš tos pačios vietovės savo vandenis nešdama teka Arventuna. Dykrų plokščiakalnio pietvakariniame pakraštyje dunkso niūrūs sugriauto ikikarinio miesto griuvėsiai vadinami Šešėliais arba Šešėlių miestu.
Į pietus nuo Kraterio  plyti negyva Filipado dykuma. Jos pietryčiuose tebeveikia prieškariu įsteigtas Ryšių centras.
Krateris nėra milžiniškas palyginus su kitais panašiais geologiniais dariniais kituose pasauliuose. Iš šiaurės į pietus jo diametras siekia 91 kilometrą, iš vakarų į rytus – 112.
Šią sritį, liaudiškai vadinamu Zombyru, sudaro keli pagrindiniai komponentai:  kalnų žiedas (pastarajį sudaro prieškalnės, kalnų žiedas, vadinamąją radiacinę aukštumą) bei vidinės dalies lygumą – Mirties guolį. Mirties guolis užima beveik pusę Kraterio ploto. Tai gili žemuma, padengta nuodingų rūku. Rūkas slepia ir kalnuotą teritorijos žemę – visą vidinės teritorijos sritį. Nuodingojo rūko aukštis nuo apačios iki viršaus siekia nuo kelių iki kelių šimtų metrų .
Rūko nuodų koncentracija nėra vienoda. Pavojingiausia lankytis Kraterio centre. Sritys, kurios tiesiogiai ribojasi su Zombyru,  vadinamos Paribiu, nors šiuo žodžiu apibūdinamos ir radioaktyvios aukštumos vidinėje Kraterio srityje.
Žiediniai Kraterio kalnai taipogi nėra vadinami vienu pavadinimu. Krontas, Eseblio Balvilio vardo universiteto magistras, kalnų masyvą vadina paprastai – Kraterio žiedu. Benitas Dualis – žymus Balvilio geologas jiems suteikė Apsauginės uolinės juostos pavadinimą...
Žiediniai Kraterio kalnai nėra aukšti.  Aukščiausios viršūnės – vos 2 kilometrų aukščio virš aplinkinių lygumų. Uolos gerokai paveiktos erozijos, todėl esama vietų, kuriose susidarė siauros perėjos. Zombyro kalnų  žiedo storis vyrauja nuo kelių iki dvidešimt kilometrų.
Pirmaisiais Kraterio tyrinėjimo metais kalnuose ir Radioaktyviojoje vidinėje aukštumoje buvo įrengti specialūs inžineriniai įrenginiai: bokštinės aikštelės ir trapai. Vėliau, po pirmųjų psichodemų antpuolų šios konstrukcijos buvo apleistos, bijant naujų nesėkmų. Vėliau įsteigtos naujos stovyklos ir bazės buvo įrengtos Zombyro išorėje.
Kaip jau ir minėjome, vienas iš svarbiausių Kraterio elementų yra rūkas. Jis sulieja ir draugus, ir priešus. Tik  šiose vietose besilankantys regionieriai senbuviai gali rūke  atskirti kur  saviškis, o kur psicodemas.. Todėl kovoti sunkiausia ne kalnuose ir paribyje, prie Kraterio, bet lygumoje ir  centre, kur rūkas yra tirščiausias...
Rūko zona nėra apleista. Čia gyvena ir zombyrai, ir zorgai. Be jų veisiasi žuvys kandūnės, plokštieji koraliniai vėžliai, šarvuotosios kirmelės, įvairūs prie radioaktyvios aplinkos prisitaikę keturkojai bei smulkiosios faunos atstovai. Flora čia labai skurdi, tačiau vis tiek pasitaiko įvairių kerpinių augalų. Labiausiai paplitę kerpiniai medžiai. Urvuose pastebėti fosforiniai dagiai, tamsiuoju paros metu galintys šviesti.
Mirties guolio reljefas ir gyvybė, jei tokios ten esama, labai menkai ištirta.  Prieš  daugelį metų Dalas Veimaras net keletą kartų sraigtasparniu perskrido virš šios srities, tačiau tik radarų pagalba pavyko ištirti tik fizinę šios substancijos sudėtį.
Rūkas primena baltintus drebučius. Vėlesniu tyrinėjimų laikotarpiu ( 120 – 150 m.) į Mirties guolį paleisti zondai nustatė tik tai, kad rūkas visiškai nepraleidžia elektromagnetinių bangų.
Viską reziumuojant, galime teigti, Krateris egzistuoja ne vieną ir ne du dešimtmečius, tačiau ligi šiol  jis labai menkai ištyrinėtas,  nebekalbant jau apie išvalymą ir įsisavinimą. Čia regionieriai nuveikė nedaug, o visi tyrimų duomenys  paremti dažniausiai tik spėlionėmis ir hipotezėmis. Tik nedaugelis atradimų paremti detaliais tyrimais ir parodymais.

Informacija parengta pagal geografinius ir geologinius leidinius:  “Sinėjos geografija”, Džavelo “Psichodemų pasaulis”, Eriko Braito “Trumpieji užrašai” ir Ardančo Velalio parengtą enciklopediją.

ŠEŠĖLIŲ MIESTAS. PIRMAS ŽENKLAS.

Rytas šioje dykumoje visuomet būna vienodas. Kol dar neišaušo, čia tvyro drėgmė ir vėsa. Dažniausiai pučia nesmarkus vėjas, blaškantis negyvas smiltis. Filipadas – charakteringiausias  radioaktyvių Ardanos dykumų pavyzdys. Juo arčiau kraterio, tuo ryškesnis apšvitintų smilčių švytėjimas. Artėjant prie griuvėsių radioaktyvių smilčių mažėjo...
Smėliu nuo Kraterio link Šešėlių iš lėto vilkosi trys visureigiai. Viename iš jų budėjo Julijus. Akys, įbestos į dulkiną apžvalgos ekraną, jau merkėsi, tačiau  reikėjo sulaukti budėjimo pabaigos. Iki galo liko dar beveik visa valanda. Pavargusį jaunuolį  turėjo pakeisti jaunesnysis regionierius -  tamsiaodis Hertas, kuris įsitaisęs ankštame gulte vis dar miegojo.
Žygis buvo nelengvas. Jau šešias valandas judėjo vilkstinė. Dykumos smėlis ir tamsa trukdė keliauti greičiau. Be to, konvojus  laikėsi tam tikrų atsargumo taisyklių, kurias nebuvo galima pažeisti. Kiekviena klaida galėjo būti lemiama ir kainuoti regionierių gyvybę. Nė vienas regionierius nelaukė susidūrimo su psichodemais, jei tam nebuvo specialiai ruošiamasi.
Julijaus Tesvino šarvuotis buvo antras. Pirmąjį vairavo Svaradansylo patikėtinis, o pats vadas tikriausiai miegojo mašinoje, laukdamas kol baigsis kelionė. Bet staiga ramų važiavimą sutrikdė garsiakalbių triukšmas. Netrukus pasigirdo apsnūdęs gergždžiantis vicepatrijaus balsas:
- Liko penkioliką kilometrų. Būkite pasiruošę. Žinote, kad ten lankėsi zombyrai. Visada  laikykitės saugaus atstumo ir instrukcijų.
Julijus nutuokė, kad vadas nieko reikšmingo nepasakys. Pranešimas buvo grynai profilaktiniais sumetimais.
- Klausau, vicepatrijau  Svaradansylai. Laikysiuos instrukcijų ir palaikysiu ryšį.
Tesvinui jau buvo suteiktas  vyresniojo regionieriaus rangas. Dar praėjusią savaitę jis audringai su draugais atšventė šį įvykį. Nuo to laiko jis jau nebuvo naujokas. Rangą suteikusi vadovybė neslėpė pasitenkinimo  savo sektoriuje turėdami kruopštų ir atidų  regionierių. Tiesa, Julijus jau iš nuogirdų žinojo, kad  visas stovyklas ir bazes žadama išformuoti, o regionierius demobilizuoti. Jam tai nebuvo gera naujiena, juolab, kad žingsnis po žingsnio  artėjo prie trokštamo tikslo. Pavyzdingasis regionierius  atsidūrė kaip tik tame pačiame regione, kuriame tarnavo įbrolis Eltonas  Džaras. Jis iš nuogirdų sužinojo, kad  Eltonas  tikrai žuvo nuo zorgo arba zombyro atliekant reidą  Filipado pašonėje. Gaila, kad apie įbrolio žūtį neliko daugiau jokių įkaitų – tik apgadintas šarvuotas visureigis ir kraujo pėdsakai jo viduje. Nė vieno įgulos nario nebuvo likę. Net lavonų. Tačiau vyresnybė atkakliai vengė kalbėti apie šią nesėkmę. Gal dėl to, kad nenorėjo pripažinti dar vieną Zombyre ištikusią nesėkmę. Vyriausiasis  III regiono patrijus vietoj to, kad pasakytų tiesą regionieriui skyrė šią užduotį – kartu su Svaradansylu vykti į Šešėlius ir išžvalgyti vietovę, palikti stebėjimo įrangą ir įrengti du surenkamuosius bokštelius. Matyt, Šešėliuose rengėsi įkurti naują avanpostą.
Po mažu švito. Regionierius jau matė  tolumoje į viršų kylančius negyvo miesto griuvėsius, pasvirusį ir rūdžių išėstą  buvusį miesto valdybos bokštą su apkramtyta (regis,  po sprogimų) viršūne. Bet bokšto viršuje kažkas švietė. O gal taip jam pasirodė? Pasitrynęs mieguistas akis, regionierius prisitraukė periskopo okuliarą, sumažino kabinos apšvietimą ir įsižiūrėjo į tamsą, palikęs įjungtą autopilotą.
Apgadintame bokšte iš tiesų kažkas švietė blausia gelsva šviesa. Patraukęs šalin  stebėjimo prietaisą, Julijus prabilo į mikrofoną:
- Vade, ką darome? Mieste kažkas yra.
- Ką?
- Tolumoje nematai bokšto su žiburiu?
- Tuoj...
Tesvinas išgirdo kaip Svaradansylas  ragina eilinį regionierių sustabdyti mašiną ir atlikti  bokšto apžvalgą. Julijus pranešė užpakalyje vykusiam  transportinio šarvuočio operatoriui, kad sumažintų greitį.
- Priekyje kažką pastebėjau. Turėsime sustoti. Būkit ten viduje atsargūs.
- Mes jau žinom. Vadas pranešė. – pasigirdo regionieriaus Borno balsas.
- Laikykitės, - baigė  Tesvinas ir vėl įsistebeilijo į auštančio dangaus fone iškilusį bokštą.
Švytėjimo nebeliko. Viršuje buvo tamsu.
Tą akimirką prabudo  Julijaus porininkas Hertas. Pramerkęs akis ir susiglostęs  suveltus plaukus  tikriausiai laukė komandos.
- Gal kas nors atsitiko?
- Jau beveik atvykome, - konstatavo Tesvinas, - Ruoškis. Šešėliai visai netoli.
Svaradansylas visiems taip pat pranešė:
- Būkite pasiruošę. Privažiuosime miestą...
O po trumpos pauzės kreipėsi į Tesviną:
- Tavo pastebėtos šviesos nematyti. Gal pasirodė? Žadink savo juodškį.
Hertas pats prašneko į mikrofoną skubiai nušokęs iš gulto:
- Esu pasiruošęs.
- Pakeisk Julijų. Mūsų laukia nelengvas darbas. Važiuosi apžiūrėti miesto aikštės. Ten įkursime stovyklą. O Tesvinui reikia šiek tiek poilsio. Kadangi esi gerai išsimiegojęs, pavalgęs vykdyk mano įsakymą.
Į pokalbį įsitraukė Tesvinas:
- O ką man daryti?
- Važiuosi kartu su juo.
Vicepatrijaus atsakymas buvo konkretus ir aiškus.

Kadaise Šešėliuose gyveno beveik aštuoni tūkstančiai gyventojų. Dabar juos pakeitė gatvėse ir apleistuose namuose išsibarstę žmonių griaučiai. Regis, vėliau atsirado ir naujakurių. Tie naujokai – psichodemai. Pirmos žinios apie  čia apsilankiusius  zorgus ir zombyrus pasklido prieš keturis mėnesius. Išžvalgyti miesto griuvėsius nuspręsta po to, kai dingo penki mėgėjai tyrinėtojai. Iš dalies Julijui nebuvo smagu  vykti ten, kur dar nesilankė nė viena regionierių ekspedicija, o tas apžvalginis žygis po miesto griuvėsius visai nebuvo žavus, atsidavė įtampa. Tačiau  regionierių viliojo nežinomybė. Be to jaunuolis dar niekur gyvai nematė jokio psichodemo. Tik holovideo įrašuose.
Tesvinas su Hertu gavo pirmus įgaliojimus. Žygiui nuspręsta skirti dvi valandas. Visą laiką bus palaikomas video ir garsinis ryšys. Likęs konvojaus transportas laukė miesto prieeigose. Dar vis tamsoje...