Nesikramto
Virsdami medžiai neskleidžia jokio garso, jeigu pasirenki jo negirdėti. Kad ir stovėdamas ant savo penkiaaukščio namo stogo, tarp visų tų antenų ir nesusipratusių paukščių paliktų išmatų (kas gali būti geriau, nei šikti kam nors ant stogo?) Tarp tų visų antenų ir sparnuočių apterštos stogo dangos sykį ir aš stovėjau. Siaubingai magėjo pamojuoti kojomis apačioje besigrūdantiems vaikėzams, besirengiantiems eilinį kartą susprogdinti pigią, iš vyresnių mokyklinukų įsigytą petardą. Dar man magėjo užvertus galvą pasižiūrėti aukštyn, į tą tankiais debesimis aptrauktą naktinį dangų ir paskui galbūt pasileisti žemyn... Bet tada kažkaip paupyje nuvirto medis. Tiesiog taip, be garso, ėmė ir užgulė kelią. Neišgirdau nė trakštelėjimo. Tą pat akimirką aš kažkaip ir suvokiau, kad pasirinkę negirdėti virstančių medžių garso yra tie, kas pasirinko nebegyventi. Nesvarbu, dėl ko. Dėl sumažėjusių pajamų, dėl nelaimingos meilės ar dėl to, kad gavo tarpuvartėje į snukį ir neteko brangoko grotuvo. Aš kažkaip banaliai pataikiau į tuos, kurie ruošiasi niekingiausiam poelgiui dėl meilės... Gerai tik, kad sumanymo atsisakiau, o tas staiga nuvirtęs medis paskatino mane nulipti žemėn.
Liuoksėjau laiptais apačion kaip Velykų kiškis, kuriam su morka užvanojo per pilką tupimąją. Tuščia laiptinė kaip ir tuščia, žibintais apsistačiusi gatvė atrodė neįprastai. O kur dar kieme išrikiuoti pamėkliški automobiliai, išsidėstę kažkokia mistiška tvarka. Gal ateiviai? Apleidę rugių laukus, nes šalta, piešia naujus simbolius išstatydami pagal save kažkokio apnykusio kiemo mašinas? Ai, bala nematė tų vargingų, dar vargingesnių žmonių išgalvotų būtybių. Aš tik gailiuosi, kad manęs niekas neišgalvojo – besileidžiančio link Neries ir neseniai parvirtusio medžio švanso. Gailiuosi, nes žmonės žiūri ir galvoja, kad tikras. Pasakytų jiems kas nors, jog iš ryžių mane ištraukė ar iš nebetikusio degtinės viralo pagamino, tai gal ir susiprastų. „Aaaa, tak vot kak... Nu jasnenka“ Bet čia kur buvus kur nebuvus kurtinančiai susprogo petarda ir tiesiai pro mane praūžė paaugliukų banda. Kaip kometa praskriejo, nespėjau net kumščiu pagrūmoti. Nors tas mano kumštis, kai pagalvoji, tik dešroms daužyti tinka.
Virstantis medis, kaip supratau priėjęs arčiau, niekam nesukėlė nė menkiausios problemėlės. Gulėjo sau ir tiek. Tad priguliau ir aš šalia. Gulėjome dviese. Nei automobilių nebuvo girdėti, nei įkyrių spygavimų, nei šunų... Medis irgi tylėjo. Aš taip pat neatsilikau ir, jei neklystu, taip mes tuomet pradėjome tą keistą „tylos karalių“, kurį sudrumstė jau kiek aukščiau minėtieji paukščiai, dergiantys rajono daugiabučių stogus. Na, tada jau ir aš pratrūkau pasakoti apie savo nelaimingą meilę ir kunkuliuojančius jausmus. Kaip saldainių fabrike verdamas šokoladas. Galiausiai ir medis prabilo: vėjo sukeltas lapų šnaresys tęsėsi tol, kol pro šalį nesugalvojo važiuoti kažkoks žmogus savo paprasta mašina. Išlipęs žmogus pasirodė esąs labai paslaugus ir su nesuvaidintu susirūpinimu teiravosi, ar man viskas gerai. Kitą akimirką jau kartu sėdėjom atsirėmę į medį ir aptarinėjome šaltokus orus.
- Šalta,- tyliai pasakiau.
- Aha,- atsakė dar tyliau.
Kaip ir viskas.
Pro debesis kiek įmanoma labiau prasiskverbė mėnulis, smaila savo nosimi praskyręs tas gremėzdiškas pilkas dangaus konstrukcijas. Praskrido kažkur virš galvų šikšnosparnis. Jaučiausi lyg kokiame Holivudo filme, kurį kuria išsišokti panorėjęs garsus režisierius. Taip viskas neįtikima, bet visgi pakankamai realu ir...
Kažkas dviračiu važiavo ir bemat sustojo. Medis traukė kaip magnetas. Kas dabar bus, o kas dabar bus? Nors kita vertus... Nei mes girdėjome kaip jis nuvirto, nei girdėsime kaip jį koks peraugęs kranas patrauks. Bet kol kas jis guli čia dėl manęs bei kelių kitų. Bendrumo jausmas. Kažkaip iš pagarbos kitiems pirmojo susitikimo (kuris ir taip pats savaime netikėtas) proga niekam nepasakoju apie tą stebuklingąją, kurią taip ėmiau ir įsimylėjau. Gerai, kad niekas ir neprašo. Net pačiais bendriausiais klausimais. Bet žiū – vienas jau tiesia man kažką delne. A, kramtomoji guma. Įsimečiau kelias pagalvėles taip greitai ir mechaniškai, kad nė nepajutau. Pažiaumojęs kurį laiką atkišu guma aplipusius dantis ir iškošiu:
- Nesikramto.
Niekas net negirdi.
O kitą akimirką aš jau ant medžio, apsikabinęs jį rankom ir kojom, meldžiuosi. Mylimajai. Sakau tą maldą rišliai ir taip, kad jai patiktų. Tik jaučiu, kad mane kartu su medžiu kažkas jau kelia. Vėliau iš kelio nelygumų ir didelės mašinos kratymosi suprantu, kad veža. Paskui iškrauna. Tada – pjūklų garsai ir dar bala žino kas. O tuomet jau tik nebyli mano malda savo mylimajai, kuri, matyt, kažką veikia savo kambaryje. Arba lovoje. Arba darbe... Nelygu, kuri dabar valanda. Tuo tarpu pjūklai aštrūs, mediena švelni, o aš kaip kramtoma guma prie jos. Nepaleisiu, nepaleisiu. Kažkas jau traška. Ar tik ne aš? Gal ne. Tikiuosi, kad pjūklams šiandien „nesikramto“...