Kai prieš lietų patamsėja dangaus akys, jose nebeatsispindi ežero mėlynė, upelio vingis, medžio siluetas. Akiratį apgaubia neperregima pilko oro skraistė - tasi rūko šydas, tarsi didžiulis dangaus debesis.

O paskui nukrinta pirmasis lašas. Jo gal ir nepastebėtum, bet iš anksto žinai, kad tai atsitiks, ir lauki... Kartais jis visiškai neskuba, bando kantrybę. Kartais tekšteli neįspėjęs pačion nemaloniausion vieton...Jo spalvos nespėji pamatyti, o norėtųsi bent kartą sužinoti lietaus spalvą. Negi jis būna tik skaidrus?

Krinta lašas greitai, ir mano akys nespėja su juo. Tik paskui pagalvoji, kad viskas taip panašu - lietus ir žmogaus gyvenimas. Niekada nežinai, kokios spalvos lietaus lašu pavirsi, į kokį akmenį išsitėkši...Nežinai, ar po to prisikelsi.