Šimtai drugelių plazda po širdim,
Kad ji į prieblandą rudenę neįkristų,
Kad ji nedrįstu apsnigta sustingt,
Dėl menko nieko paaukojus viską.

Ilgi šešėliai dar ne priežastis
Sparnelių gruzdinimui lėkti linkui žvakės.
Meluoja prieblanda. Tai, kas toli - arti,
Tik žodžio tinkamo lig šiolei nepasakė.

Šventa kantrybė patvariu lukštu
Tegul gyvuonį gindama apdengia -
Teks išsirinkt iš pažadų lėkštų
Tik vieną tiesą dėl tikrumo brangią,

O visa kita dulkėm ir pelais
Nusėda snausti vos nurimus vėjui.
Šimtus drugelių tik tada valdai,
Kada iš meilės tu pavasarėji.