Toks paprastas kasdienis kaimo vaizdas –
Nurudę medžiai, debesys, dangus
Ir provėžos lyg gilios kelio žaizdos,
Nubėgančios palauke į namus.

Ieškok kiek nori – romantikos nerasi,
Nėra teptukui ryškesnių spalvų,
Pilka dirva ligi eglyno tęsias,
Metuos vienodo žalumu tamsiu.

Tiktai ir čia gyvena, dirba žmonės
Su savo rūpesčiais, tokiais pačiais jausmais,
Kaip kad ir ten, kur didmiesčio šėlionės
Gatves ir kavines užlieja vakarais.

Žiūri, stebiesi ir mąstai sustojęs –
Žmogaus dalia šioj vietoje kita,
Bet juk ir jis vienodai trokšta, nori,
Kad laimė būtų visados greta.

Gal ir gerai, kada laukų ramybė
Nusėda į akis, arčiau širdies,
Tada jauti gražaus žmogaus tvirtybę
Ir juo tiki, neslėpdamas gėries.

Kartais skaudu, kai paikas miesto snobas
Ištars su panieka – kaimietis, tamsuma,
Pamiršdamas, kad jis visai vienodas,
Gal tik pilku rūbu, bet švytinčia siela.

Čia viskas paprasta, kartu ir tikra –
Dangaus žydrynė, kartais jo skriauda,
Užbaigs ruduo darbų svarbiausių ciklą
Ir žemė taps akinančiai balta.