Imk, laužki duonos riekę.
Tegul, tiek to – didesnė pusė tau palieka.
Juk draugas man esi, bet ne bičiulis,
Juk akys tavo į akis, o ne į delnus žiūri.

Nereikia man to tavo „Ačiū“ –
Mes du šaknim suaugę medžiai –
Dalinamės tą pačią žemę,
Tą patį dangų šakom remiam.

Kai vėjas pūs iš šiaurės pusės,
Tu remkis į mane – aš nepargriūsiu.
Jei audros lenktų iš pietų,
Neabejoju – ramstis būtum tu.

Žinai, teisybę žmonės sako:
Tarp mūsų daug retesnės šakos
Ir vienas kito neužgožiam,
Abu patylim, abu ošiam...
.................................................

Ir nesvarbu, kad laužiant duonos riekę
Didesnė pusė tik vienam palieka...