O gėlės nesimėto,
jos laukia savo šeimininkės,
vis kvepia gal skaniau,
gal tyliai,
išsiskleidžia kaskart kai myli,
ir nenuvysta atminty.

Taip ji užauga, saulės pabučiuota,
kur jos dalia?
koks jos likimas?
ar žino ar dar nori sužinoti?
kodėl ant žemės krenta lapai,
rudenį.

Kas juos taip sodriai dažo,
medžius nuspalvina lyg su guašu,
nutapo freska ten už lango,
ir keičia ją kasdien kaip rytas saulę,
atitolina ir žiemą,
nors toli, bet šviečia.