Šlapiu delnu
liečiu tavo širdį
giliai plazda
dūžiai -
jaučiu,
liečiu tavo
mintis,
šlapiu delnu,
prigludusiu prie
tobulo tavo kūno.

Vaitojant rudeniui
sode,
nepalikdamas pėdų
lapų pusnyse,
klajoju ir ilgiuosi,
tylų, kurios
kiekvieną
žydintį,
sopulių
užmirštą
vasaros rytą,
nutildydavo širdies dūžius,
klajoju
ir dairausi to, ko
nematydamas mačiau, nejausdamas jaučiau.

Prieš minią,
tarp nematomų laužų,
kvatojanti vienatvė,
kvatojanti
ir kitą naktį mirdama
- mirties ji nepažįsta.

Susirgai nuoširdumu -
prašau,
nepasveik,
kol aš
kaip vienišas
nereikalingas,
ieškosiu tylos,
kurioje pirmą kartą
šlapiais delnais
liečiau
tavo nualintą
širdį.