Būk šalia, ilgesy - tu vienintelis jungiantis tiltas
Tarp mirties praraja atskirtų vieno jausmo krantų.
Tu kaip iždas svajonių galvelei, pradėjusiai žilti,
Ir gyventi jėgų man lig šiolei suteikdavai tu.

Dar parvesk į dienas, kur aistros tiek, kiek žydinčiam sode,
Kur darbuos kas dienos kaip bitutė ratuota dūzgiu.
Ten pilka dargana kaip saulėtas vidudienis rodės -
Tiek skaisčių spindulių skleidė žvilgsnis brangiausio akių.

Ten duonelė saldi ir vanduo ten svaigina kaip vynas,
Medumi patepti ten juodžiausi, sunkiausi darbai.
Kas galėtų nuskriaust šią pilnatvę suradus, pažinus?
Būk šalia, ilgesy, - tavimi sujungti du krantai.

Tu padėsi mirties, kaip ir pridera, oriai sulaukti -
Kaip svočia ji mane vėl į mylimo guolį nuves.
Nedrįstu atnašaut savo meilę kaip kruviną auką -
Ir be to ji šventa, tik prašau tai paliudyt tavęs.