Bateliai purvini, nenoriai plaikstė vėjas suknią šilko.
Nesakė nieko lūpos, iš įpročio papūstos išdidžiai.
Tik vienas žodis, vienas gestas, žvilgsnis toks neilgas...
Ir vėl tamsu. Nebeužstoja nubučiuoti, mylimi pečiai.

Per kurčią grindinį skambėjo žingsniai netvirti...
Prakeiktas, mylimas ir pasiilgtas vyre!
Ausyse spengė. Ir kam sakyti \"neatskirs mirtis\",
Jeigu atstumas mus atskyrė...

Ji bėgo ir basa- bateliai purvini nutrynė kojas.
O aš iš įpročio papūsiu lūpas išdidžiai.
Jei iš aukštai ją stebi Dievas, tai turbūt žegnojas.
O aš tikiu- tu grįši šįryt su pirmais gaidžiais.